Kasmet vis daugėja žmonių, kenčiančių nuo nerimo, baimių, išgyvenančių bendravimo problemas, patiriančių smurtą. Kas lemia blogėjančią tautiečių psichinę būseną? 

„Pamiršome pagrindinį dalyką – dvasinių vertybių ugdymą. Pamiršome, kas yra meilė, gerumas, draugiškumas, į kuriuos nebekreipiame dėmesio“, – įsitikinusi Kėdainių ligoninės Fizinės reabilitacijos ir ankstyvosios korekcijos skyriaus vaikų ir reabilitacijos bendruomenės „Vilties švyturys“ suaugusiųjų psichologė, „Rinkos aikštės“ konsultantė Daiva Govorova.

Chaosas žmoguje  

 – Kodėl daugėja žmonių, turinčių psichologinių problemų?

– Pastaraisiais metais tikrai žymiai padaugėjo nerimo, baimių, panikų atakų, bendravimo problemų, smurto, patyčių ir t. t. Visa ši „puokštė“ suaugusiems ir vaikams sukelia net fizinių negalavimų.

Pasikartosiu, kad tam įtakos turi tai, kad pamiršome pagrindinį dalyką – dvasinių vertybių ugdymą. Pamiršome kas yra meilė, gerumas, draugiškumas, į kuriuos nebekreipiame dėmesio.

Kokios dabar dominuoja vertybės? Skatinamos tik materialios vartotojiškos vertybės. Žmogus nuolat mato, kad nepasiveja kitų, kurie gražūs, stiprūs, turtingi... Toks „bėgikas“ tampa nelaimingas visada ir visur. O jeigu visada esi nelaimingas, erzina net mažiausia smulkmena.

Kur dabar eina mūsų visuomenė? Į psichologines ligas, nes žmonės dvasiškai degraduoja.

– Kaip tapti laimingam be vaistų ir psichologo konsultacijų?

– Pirmiausia žmogus pats sąmoningai turi ieškoti dvasinių pamatinių vertybių, į kurias visada galėtų atsiremti. Jeigu neturės tokios atramos, tuomet ją užpildys pakaitalai – tabletės, alkoholis, cigaretės, narkotikai... Juos suvartoji ir gauni tai, ko tau reikia – ramybę, energiją... 

– Kas lemia gerus psichologo darbo rezultatus?

– Nesvarbu, ar dirbi su vaiku ar suaugusiuoju, pirmiausia turi jį išklausyti, atspindėti ir įvardinti jo jausmus. Mano tikslas – kad žmogus pastebėtų, jog jo viduje vyrauja chaosas, kylantis iš prieštaringų jausmų. Dažniausiai pacientai nekalba apie juos, o slepia arba nemoka išreikšti. Tačiau kai asmuo pastebi ir garsiai sau įvardija jausmus, viskas po truputį atsistoja į vietas.

Kalbėdama apie vaikus, iš patirties galiu pasakyti, kad geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai dirbama ne su vienu vaiku, bet su visa jo šeima. Juk į mokyklą vaikas dažnai savo problemas atsineša iš namų. Jeigu mokykla atsiskiria nuo šeimos, tada tenka dirbti su vienu vaikučiu.  

Į psichologiją – atsitiktinai

– Kodėl pasirinkote psichologiją?

– Tiesą pasakius, iš pradžių savo ateitį ketinau susieti su muzika. Dar mokydamasi J. Paukštelio vidurinėje mokykloje tikrai žinojau, kad būsiu muzikos mokytoja. Juolab kad Muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę. Tačiau per baigiamuosius muzikos egzaminus smarkiai pasitempiau ranką ir tada supratau, kad tikrai nebegalėsiu tapti muzike. Tuomet tikrai nežinojau kokias studijas rinktis...

Vieni siūlė tapti matematike, kiti – architekte. O studijuoti psichologiją man pasiūlė mama. Ji spaudoje perskaitė straipsnį apie daugiau nei prieš dvidešimt metų dar ganėtinai retą ir nepaklausią specialybę. Perskaičiau tą publikaciją, man patiko tai kas ten buvo parašyta. Tuomet ir paklausiau mamos. Beje, ji iki šiol patenkinta mano pasirinkimu.

Kadangi vidurinę mokyklą baigiau sidabro medaliu, todėl be didesnių problemų įstojau į Vilniaus universitetą Filosofijos fakultetą, anuomet vienintelį ruošusį profesionalius psichologus. Tad dabar drąsiai galiu sakyti, kad psichologe tapau atsitiktinai.
– Ar naujos studijos buvo įdomios?

– Man buvo labai įdomu mokytis, patiko daugelis dėstomų dalykų, nors stodama į universitetą girdėjau kalbų, kad psichologija – labai sunkus mokslas.

Beje, pirmame kurse dar teko mokytis nemažai šiandien sunkiai suvokiamų dalykų – TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partijos) istoriją, rusų kalbos ir kt. O specialybės dalykų mus ėmė mokyti tik antrame kurse. Mums dėstė Rimas Kočiūnas, Danutė Gailienė ir kt.

Studijos truko penkerius metus, o praktiką teko atlikti mokyklose, gamyklose, ligoninėse, psichoterapijos centruose ir kt.

Grupėje buvo 25 studentai, dalis iš jų šiuo metu Lietuvoje yra pripažinti savo srities specialistai.

– Galbūt buvote viena iš pirmųjų profesionalių psichologų laidų absolventų?

– Ne. Pirmosios tokių specialistų laidos jau buvo išleistos prieš mano kursą.

Beje, ją baigė kėdainietis Narimantas Markauskas, iki šiol psichologu dirbantis Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre.

Pasiūlymai nesugundė

– Studijavote sostinėje. Ar nesinorėjo likti ten, kur didesnės profesinės galimybės?

– Kai mokiausi Vilniuje, man labai patiko šis miestas. Pradžioje turėjau minčių ten pasilikti, bet taip susiklostė, kad studijų metais gimtuosiuose Kėdainiuose susipažinau su vyru, kuris taip pat – kėdainietis. Be to, čia gyveno mama. Kai besimokydama laukiausi sūnaus, supratau, kad šaknis įleisiu savame krašte. 

– Turite daug įvairios profesinės patirties, dabar Jūsų specialybė populiari. Ar neketinate pabandyti laimės didmiestyje, kur galbūt atsivertų didesnės galimybės?  

– Man ir Kėdainiai patrauklus miestas. Turėjau keletą pasiūlymų, tačiau likau čia ir tikrai nesigailiu iki šiol, nes dirbu mėgstamą darbą.

Manau, kad norint įsitvirtinti didmiestyje reikia atlaikyti didžiulę konkurenciją. Su niekuo nenoriu kovoti dėl vietos po saule.

Iš universiteto – į mokyklą

– Kur grįžusi į Kėdainius pradėjote dirbti?

– Pirmoji mano darbovietė buvo tuometinė M. Daukšos vidurinė mokykla, kur daugiau nei dešimt metų dirbau psichologe, psichologijos ir... etikos mokytoja.

Šioje ugdymo įstaigoje darbavausi iki 2003 metų, kai perėjau į Kalnaberžėje įsikūrusį reabilitacijos bendruomenės centrą „Vilties švyturys“.

– Kodėl teko dėstyti etiką?

– Tada mokykloje kurį laiką  negavau viso psichologo etato darbo krūvio, todėl pasiūlė dėstyti etiką.   

– Ar buvote pirmoji tokia specialistė rajone?

– Galbūt tuomet ir buvau viena pirmųjų kvalifikuotų psichologų rajono mokyklose. Tačiau jeigu gerai atsimenu „Atžalyno“ vidurinė mokykla jau turėjo savo psichologą. 

Kadangi tuomet buvau bene vienintelė profesionali psichologė rajone, tai mokyklos ėmė kviesti mane skaityti paskaitas pedagogams ir mokinių tėvams.

– O kaip atsidūrėte rajono ligoninėje?

– 1999 metais į Kėdainių Pirminės sveikatos priežiūros centrą dirbti psichologe mane pakvietė jo direktorė Audronė Rimkevičienė. Tiesą pasakius, iš pradžių jaudinausi, nes man darbas ankstyvosios vaikų korekcijos srityje buvo naujiena. Pabandžiau, likau. Dirbu su įvairių raidos sutrikimų turinčiais vaikais iki šešerių metų.  

Pasikeitė suaugusieji

– Ar mokytojos darbas neapsunkindavo psichologo?

– Atvirkščiai, per pamokas geriau pažindavau vaikus. Mokiniai nebijodavo užkalbinti, užeiti į mano kabinetą, vaikai atsiverdavo...

– Ilgą laiką dirbote mokykloje. Gal galite palyginti kaip bėgant metams pasikeitė vaikai ir jų elgesys?

– Pastebėjau, kad bėgant laikui visiškai nepakito pora su vaikais susijusių problemų – tai neklausymas ir mokymosi motyvacijos stoka. Šios problemos išliko iki šiol. Tačiau dabar pasikeitė ir toliau tobulėja šių problemų sprendimo būdai. Įdomiausia tai, kad labiausiai pasikeitė ne vaikai, bet suaugusieji. Pastarieji tapo piktesni ir nepakantesni. Ypač tai liečia tą tėvų kartą, kuri vaikus augina dabar.

Tuo tarpu vaikai kokie buvo padykę, nepaklusnūs, užsispyrę, tokie ir liko.

Žinoma, pastaraisiais metais mokiniai, net pradinukai, pradeda rūkyti ir vartoti alkoholį. Kai pradėjau dirbti mokykloje, tokių dalykų tikrai nebuvo.

– Ar lengva vaiką priversti išsikalbėti?

– Pasitaiko įvairių situacijų. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualių savybių. Juk jeigu jis manimi nepasitiki, tai ir nekalbės. Tuomet į vaiko ar suaugusiojo vidų gali brautis kiek nori, bet nieko nepasieksi, jis neatsivers.

Ir atvirkščiai, jeigu žmogus pasitikės specialistu, kaip autoritetu, tai ir išsipasakos.

– Kas mokykloje mokinį nukreipia pas psichologą?

– Būdavo visaip. Vienus vaikus pas mane atsiųsdavo mokytojai, kiti mokiniai patys ateidavo arba atlydėdavo tėvai.

Kai M. Daukšos vidurinėje mokykloje vedžiau pamokas, su savo bėdomis patys vaikai drąsiai ateidavo pas mane. Tie, kuriems pamokų nevedžiau, galbūt ir privengdavo mokyklos psichologės (šypsosi).

Beje, kai dešimto dešimtmečio pradžioje pradėjau dirbti mokykloje, psichologas buvo keista profesija. Vaikai praverdavo mano kabineto duris ir smalsiai varstydavo žvilgsniais – kas aš tokia ir ką čia veikiu. Drąsesni ant durų kabantį mano darbo grafiką išgražindavo piešiniais.

,,Juk namuose nedirbsiu“

– Turbūt savo namuose neturite psichologinių problemų?

– Ne veltui sakoma, kad batsiuvys – be batų. Taip ir mano atveju. Namuose ir supykstu, ir pabambu...

Teorinių būdų, kaip suvaldyti panašias situacijas, žinau daug, tačiau reikia išmintingai parinkti tinkamiausią būdą. Sunkiausia tai, kad protu suvokiu, jog galiu išvengti tokių dalykų, bet juk namuose nedirbsiu. Šeimoje negali būti tik psichologu, kuris sugrįžęs po darbo ir toliau sprendžia problemas, tik šiuo atveju, savo ir namiškių. Tai yra ne tik neįmanoma, bet ir kenksminga. 

– Kodėl tai kenksminga?

– Dirbdamas su pacientu psichologas prie jo neprisiriša emociškai. Juk pacientas – žmogus, turintis atskirą savarankišką gyvenimą, tad jo problemas specialistas gvildena iš šono. Tokį žmogų galima nukreipti geriausia tinkama linkme, kaip spręsti jo bėdas.

Tuo tarpu namuose savęs nematau iš šalies, o viską tiesiogiai išgyvenu įvairiausiais jausmais, kurie mus nuolat vienaip ar kitaip išbalansuoja. Esu – žmogus, o ne robotas.

– Ar bijote ko nors?

– Žinoma. Bijau pelių. Suprantu, kad galiu išsivaduoti nuo šios baimės, tačiau, manau, kad tegul bent kol kas ji lieka (juokiasi).

– Kas Jums suteikia atgaivą?

– Man padeda darbas darže. Ten gerai pailsiu (juokiasi). Taip pat daug reiškia kokybiškas miegas. Laisvalaikiu mėgstu groti sintezatoriumi. Be to, švenčiu kiekvieną sekmadienį.

Aušra MALINAUSKIENĖ