Paukš?i? migracijos magijos paker?tas: akademikui Me?islovui Žalakevi?iui – 70

2019 m. geguž?s 19 d. gyvenimo 70-met? mini iš m?s? krašto, Dotnuvos, kil?s žymus ornitologas Me?islovas ŽALAKEVI?IUS. Ta proga išleista knyga „Akademikas Me?islovas Žalakevi?ius: Paukš?i? migracijos magijos paker?tas“. Lietuvos moksl? akademijos Vrublevski? biblioteka geguž?s 21–birželio 20 d. kvie?ia apsilankyti personalin?je M. Žalakevi?iaus gyvenimo, k?rybos ir veiklos parodoje. Pateikiame  Ryto Tamašausko pokalb? su M. Žalakevi?iumi. Kvie?iame paskaityti.

Me?islovas Žalakevi?ius yra ornitologas, ekologas, aplinkosaugos strategijos specialistas, paukš?i? migracijos tyrim? Lietuvoje t?s?jas ir puosel?tojas, aviacin?s ir radarin?s ornitologijos šak? pradininkas ir pl?totojas Ryt? Baltijos regione, akademikas, 1984–1989 ir 1997–2000 m. Lietuvos ornitolog? s?jungos prezidentas, 2003–2010 m. Ekologijos instituto direktorius, 2010–2013 m. Gamtos tyrim? centro direktorius. 

Tarp pasaulio ornitolog?

Esate tarp žymi?j? ornitolog?. Jums paskirta Lietuvos mokslo premija (1996 m.) už paukš?i? sezonini? migracij? tyrimus, sukurt? originali? paukš?i? migracijos valdymo teorij?, kuri pripažinta pasaulyje. Pirmasis pasaulyje 2013 m. suk?r?te ir pavartojote naujos mokslo šakos – klimato kaitos ornitologija – pavadinim?. Tarsi rinktiniai raštai rikiuojasi J?s? monografijos: „Ornitologijos raida: nuo pirm?j? sienini? ol? piešini? iki klimato kaitos ornitologijos“ (2013 m.), „Paukš?i? migracija“ (2015 m.), „Klimato kaitos ornitologija“ (2017 m.), kuri skirta naujai pasaulyje mokslo šakai aprašyti. Kuo šie ir kiti darbai svarb?s ne tik apibendrinant J?s? mokslini? tyrim? kryptis, bet ir Lietuvos bei pasaulio ornitologijos raidai?

Niekada Lietuvos ornitologijos mokslo tyrimai nebuvo tokio aukšto lygio, kaip yra šiuo metu. Ženklus ir m?s? Lietuvos ind?lis ? pasaulio ornitologijos mokslo pl?tr?.

Mokslininkui svarbu, kad jo darbai b?t? publikuojami angl? kalba, o j? rezultatai b?t? pla?iai vartojami pasaulio ornitolog? (ir ne tik ornitolog? – ekolog?, zoolog?, fenolog?). Jei mokslin?se monografijose, knygose, straipsniuose tav?s necituoja, tavo tyrim? rezultat? nenaudoja, – tav?s kaip mokslininko pasaulio mokslo raidos procese tiesiog n?ra. Dažniau pastebime kit? d?sningum? – keletas darb? yra labai intensyviai cituojami ?vairi? šali? mokslinink?, vyksta gyva diskusija, tie darbai ženkliai prisideda prie vienos ar kitos mokslo šakos tolesn?s pl?tros, d?sningum? ir mechanizm? išaiškinimo, teorij? k?rimo, nauj? mokslo šak? atsiradimo. Tai pats svarbiausias momentas kiekvieno mokslininko gyvenime.

Rengdamas parod?, dar kart? ieškojau savo darb? citavimo rodikli?. Keli mano moksliniai straipsniai cituojami beveik t?kstantyje kit? mokslinink? straipsniuose, per šimt? mokslin?se monografijose ir knygose, išleistose beveik visuose pasaulio kontinentuose, ?vairi? šali? rim?iausi? mokslo leidykl? ir žymiausi? pasaulio universitet? (Kembridžo, Oksfordo, Cornell‘io, Springer-Verlag, Elsevier, Christopher Helm Publishers, Wiley–Blackwell, CRC Press, Chapman & Hall, T & A D POYSER ar Marshal Cavendish). Tai rodo, kad mano darbai prisideda prie pasaulio mokslo pl?tros. Esu užsienio kolegoms gerai žinomas, nors asmeniškai gal ir niekada nebuvome susitik?... Tiek mano, tiek su bendraautoriais parašytos ir publikuotos mokslin?s monografijos ir knygos, tiek kit? pasaulio mokslinink? knygos, kuriose cituojami mano darbai, eksponuojamos personalin?je parodoje Lietuvos moksl? akademijos Vrublevski? bibliotekoje.

Turb?t ne atsitiktinai vienoje savo knygoje cituojate profesoriaus V. A. Bumelio mint?: „Mano pirmasis gyvenimo principas – b?k pirmas“. Kiek toks jausmas svarbus J?s? gyvenime? Ar b?ta mokslininko k?rybinio maišto?

Tai principas, ?diegtas dar mano Mamos. T?vai skiepijo darbštum? ir padorum?, patys tokie b?dami. Turi visada b?ti pirmas. Beje, tai yra optimaliausia žmogui bet kurioje veikloje. Mokslininkas nestovi prie konvejerio, nekartoja t? pa?i? veiksm?, nuolat nekuria to paties produkto. Mokslas – sunki, ?domi, vis? tave ?traukianti k?ryba. Nuolat susiduri su naujais dalykais. Kartais nelieka laiko šeimai, vaikams, draugams, gyvenimo teikiamiems malonumams. Kai kada ir patys artimiausieji to nesupranta. Gal ir d?l to vis mažiau jaun? žmoni? pasiryžta mokslininko keliui. Mano gyvenimo moto – pareiga, darbas, atsakomyb?. Be darbo nieko negalima pasiekti, tai galioja bet kuriais sri?iai, ne tik mokslui.

 D?l k?rybinio maišto? Kažkada, nesuprat?s vienos mano darbo dalies, disertacijos vadovas užsispyr?s si?l? atsisakyti vieno skyriaus. Kategoriškai nesutikau. Pagaliau vadovas nusileido, nurod?s mano asmenin? atsakomyb?. V?liau b?tent iš tos dalies gim? kita – habilituoto daktaro – disertacija, nauja migracij? valdymo teorija. Tik?jau tuo, k? veikiau, tyriau, tod?l džiaugiuosi rezultatais.

Nuo 1996 m. esate Lietuvos moksl? akademijos narys ekspertas, nuo 2000 m. – narys korespondentas, nuo 2011 m. – tikrasis narys (akademikas). Kiek ilgametis pripažinimas ?pareigoja?

Per vis? Lietuvos moksl? akademijos istorij? esu antrasis ornitologas – akademijos narys. Pirmasis buvo profesorius Tadas Ivanauskas. Tai – svarbus Lietuvos ornitolog? ?vertinimas. ? Lietuvos moksl? akademij? yra atrinkti geriausi šalies mokslininkai – mokslo elitas tikr?ja to žodžio prasme. Ir m?s? n?ra tiek daug – kiek daugiau nei šimtas iš vis? moksl? sri?i?. Tai, be abejon?s, ?pareigoja geriau dirbti, deramai atstovauti savo sri?iai. Atliekame ekspertizes, tenka dalyvauti ?vairi? komisij? darbe, ?vairiuose miestuose rengiame konferencijas, mokslo dienas.

J?s? s?nus Julius išsitar?s: „Mano t?tis yra menininkas, nes taip pasinerti ? paukš?i? tyrin?jimus ir skirti savo darbui tiek laiko gali tik menui atsidav?s žmogus.“ Taigi kiek mokslininko ir asmeniniame gyvenime slypi k?rybos?

K?rybos reikia kiekviename darbe, jei darbuotojas yra savo srities profesionalas. Mokslas prasideda ten, kur niekas iki tav?s n?ra tyrin?j?s, atrad?s mechanizm?, nustat?s, išk?l?s hipotezi?, suk?r?s teorij?, paaiškin?s reiškinius. K?ryba asmeniniame gyvenime dar svarbesn? – kad ir aukl?jant vaikus. Vis mažiau pastarosios k?rybos matau šiandien visuomen?je.

Žodžio galios

Sudar?te „Pasaulio paukš?i? lietuvišk? pavadinim? sinonim? žodyn?“ (2010 m.), su žmona Irena Žalakevi?iene pareng?te šešiakalb? „Paukš?i? pavadinim? žodyn?“ (2009, 2012 m.). Už pastar?j? žodyn? ir reikšming? lietuviškos terminijos k?rimo darb? abu 2019 m. vasar? buvote apdovanoti Valstybin?s lietuvi? kalbos komisijos diplomais ir Roko Dovyd?no sukurtomis skulpt?r?l?mis „Sraig?“. Kuo unikal?s šie darbai ne tik ornitologijos, bet ir lietuvi? kalbos istorijos kontekste?

Iš tikr?j?, šie žodynai yra išskirtiniai. Ne visos pasaulio šalys gali visas planetos paukš?i? r?šis pavadinti savo gimt?ja kalba. Lietuviai tai jau gali daryti dešimt? met?. Nauj? lietuvišk? pavadinim? suk?r?me apie dvylika t?kstan?i?. Pavadinimai sunorminti, sukir?iuoti, aprobuoti Valstybin?s lietuvi? kalbos komisijos. Tai ketveri? met? – vakarais, savaitgaliais ir per atostogas – darbo vaisius. Tai n?ra mano tiesioginis darbas, labiau – hobis.

Kuris J?s? sukurtas pavadinimas mieliausias, pa?iam netik?tas?

Gal labiausiai netik?tas paukš?i? genties irenos ir r?šies irena pavadinimas. Mano žmona – Irena, toks vardas ir mano sesers bei jos dukros. Bet jokio „blato“ nebuvo, ir dirbtinai min?tas pavadinimas neatsirado – toks žodis yra lotyn? kalboje. Nelengvai sukurt? pavadinim? buvo ne vienas, ypa? t? paukš?i? r?ši?, kurios išoriškai labai panašios ir kuri? labai daug vienoje gentyje. Reik?jo papluš?ti, pasukti galv?.

Turite žodžio dovan?, Jums lemta b?ti ir rašto žmogumi. Kiek raiškios kalbos ištekli? atsinešta iš gimtin?s?

Sunkus klausimas. Dotnuviai šimtme?iais buvo lenkinami, rusinami. Mus, dotnuvius, mokyklos direktorius – lituanistas A. Juškevi?ius – betarmiais vadino. Augau tarp lenk?, kiemo rus? vaik?, aplinkos lietuvi? kalba buvo gana skurdi. Ta?iau atsiv?r? platus, bekraštis knyg? pasaulis, suteik?s visa tai, ko vaikui nedav? artimiausia aplinka. Skai?iau Dotnuvoje daug ir godžiai. Skaitau iki šiol. Labiausiai džiaugiuosi popierine knygos versija, nors skaitau ir elektronin?je skaitykl?je. Ta?iau mieliausia man – popierin?, gražiai ?rišta knyga. Panašu, kad ji nugal?jo ir pasauliniu mastu, žmonija jos neatsisako

Paukš?i? kerai

Kart? steb?jau, kaip J?s, ruden? vieš?damas Dotnuvoje, bažny?ios šventoriuje užvert?s galv? lyd?jote oro srov?je spurdan?ius paukš?ius. ? danguje besisukan?i? virtin? buvo nukreiptas fotoobjektyvas. Žav?jausi ir su nuostaba klausydamas pavyd?jau, kaip galima skaityti gamtos ritm?.

Tai – didysis mano gyvenimo pašaukimas, ko gero, at?j?s iš prot?vi?, knyg?, mokytoj?. Paukš?iais žav?josi Mama, kai, atitr?kusi nuo darb?, atsis?sdavo trumpai poilsio minutei m?s? nam? gonkelyje. O aš paukš?ius atradau penktojoje klas?je. Ir iki šiol nesigailiu. Jei reik?t? rinktis keli? iš naujo, nekeis?iau nieko. Nors vidurin?je mokykloje labiausiai sek?si fizika, matematika, chemija.

Gal jau?iate sentiment? kokiam nors paukš?iui?

Labiausiai iki šiol patinka m?s? šalyje dažnas paukštis – šelmenin? kregžd?. Paukštis, kasmet per?j?s m?s? sodybos tvartuke. Visi sparnuo?iai savaip graž?s, turintys teis? gyventi m?s? Žem?je. Žmogus privalo paukš?ius išsaugoti b?simosioms kartoms. Deja, kasmet daugyb? paukš?i? r?ši? išnyksta negr?žtamai d?l planetos poky?i?, kuriems ?takos turi žmogus grobuonis.

J?s? namuose sukaupta gausi iš ?vairi? šali? atkeliavusi? ind? kolekcija, j? piešiniuose puikuojasi paukš?iai. Kuris indas Jums brangiausias? Panašu, kad savo aistra gamtai užkr?t?te ir žmon? Iren?.

Gal papras?iausias kavos puodelis su nutapyta liepsnele ant šono. Kai geriu kav?, „bu?iuojam?s“ su liepsnele – mano l?pos lie?ia to rausvakr??io paukš?iuko snapel?. Žmona filolog?, studijavusi angl? ir pranc?z? kalbas, yra jautri b?tyb?, romantik?, greitai pajutusi paukš?i? pasaulio grož?.

Ar jau?iat?s ko nors dar nežinantis apie paukš?ius?

Pasaulis iki galo nepažinus. Po žingsnel? tik art?jame prie tos didžiosios nepasiekiamos paslapties, ta?iau visko suprasti iki galo negalime. Kiekvienas tyrimas, efektyvus metodas, naujos teorijos atskleidžia dal? gyvojo pasaulio paslapties.

Ir tik tas, kuris mažai apie gyvyb? išmano, gali teigti, kad netrukus sukursime dirbtin? gyvyb?, dirbtin? intelekt?. Visa tai yra tik gražus mitas, nepasiekiama svajon?, prie kurios žmogus nuolat art?s, jos iki galo nepažindamas. Robotizacija, vadinamasis „dirbtinis intelektas“ yra tik pra?stos gamtos kopijos. Bet visa tai yra žmogaus proto ir jo rank? k?rinys.

Žmogus, gyvyb? visada liks tobulesni, labiau prie aplinkos prisitaik? ilgamet?s gamtos evoliucijos k?riniai. Žingsnis po žingsnio aiškinam?s gyvosios gamtos paslap?i? fragmentus, art?dami prie tos ribos, kuri nuo m?s? vis tolsta. Kuo daugiau sužinome, tuo daugiau suprantame, kokia iki galo yra nepažini gyvoji gamta ir kiek paslap?i? dar gali išaiškinti mokslo tyrimai.

Ties genties ištakomis

Žalakevi?i? gimin? Dotnuvoje prasideda nuo 1884 m., palikuonys ir šiandien gyvena Dotnuvoje, gimin? pasklido Lietuvoje, Argentinoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Ekvadore ir JAV. Apie devynias Žalakevi?i? gimin?s kartas sudar?t? genealogin? med?, 2000 m. rugs?j? ir 2018 m. geguž?s m?nes? Dotnuvoje sub?r?te Žalakevi?i? „kongresus“. Kod?l gr?žiat?s ? gimin?s ištakas? Kiek iš ten J?s? pasaulio regos?

Kol esi jaunas, apie tai nesusim?stai. Atrodo, gyvensi amžinai, kaip ir tavo t?vai, gimin?s. Su amžiumi ryšk?ja supratimas, kad visi esame šioje žem?je laikini pakeleiviai. Dar v?liau ateina noras suvokti, kas buvo tie, kurie dav? tau gyvyb?, išsaugojo j? per kart? kartas. Juk siaut? karai, marai, kitos ligos, šienavusios žmones. Bereikia tik pavartyti sen?sias bažnytines knygas Valstyb?s istorijos archyve, kad suprastum, koks trapus yra gyvenimas – žmon?s mirdavo dažnai nesulauk? penkeri? ar dešimties met?. Mirtys buvo kompensuojamos nuolatiniais gimdymais, šeimos tur?jo dešimtis vaik?.

Tikroji gimin?s pavard? – Žalakys – at?jusi iš Žemai?i?. Toki? pavard? tur?jo prosenelis.

Mes, semdamiesi nauj?j? laik? patirties, tebeži?rime prot?vi? akimis, pas?mon?je dažnai elgiam?s kaip jie. Paveldimumas perduodamas iš kartos ? kart?. Ir to niekaip nepakeisi. Vis išlenda genetinis gimin?s paveldas.

2018 m. išleidote knygas – „Žalakevi?iai: gimin? istorijos verpetuose, XVII–XXI a.“ ir „?echavi?iai: gimin? istorijos verpetuose, XVI–XXI a.“, abi išspausdintos po 65 egzempliorius. Jas pradedate ir baigiate lotyniškais posakiais: „Visa, kas yra, kada nors tur?jo pradži?“, „Padariau, k? gal?jau, kiti tepadaro geriau“. Kod?l knygomis reprezentuojate t?vo ir mamos gimin??

Tik subrend?s žmogus neretai susim?sto: iš kur mes at?jome? kod?l mes tokie, o ne kitokie? Vaikyst?je nemažai teko gird?ti T?v? pasakojim? apie gimin?s šaknis, buvusias kartas, ta?iau tuomet man tai ner?p?jo, daug kas nu?jo ? užmaršt?... Mano d?d?ms ir tetoms seniai iš?jus Anapilin, o pusbroli? ir pusseseri? kartai spar?iai mus paliekant, supratau, kad turime skub?ti.

Skub?ti surinkti nuotrauk?, prisiminim? trupinius, pakalbinti dar gyvus giminai?ius, kad šios žinios sugult? ? knyg?, album? ar rankraštyne saugomus puslapius. Esu ?sitikin?s, kad tai yra svarbu, nes ne vis? informacij? archyvai saugo. Tokiais darbais paliekame graž? prisiminim? apie buvusius, juos pagerbiame, tarsi prat?siame gimin?s egzistavim?, pagaliau pasitarnaujame b?simoms kartoms, kurios ateityje dom?sis, ieškos žini? apie gimines, seniai palikusius š? pasaul?.

Iš J?s? darb? išskir?iau knyg? „Mano laikmetis: laiškai mano vaikams“ (Vilnius, 2012), kuri, deja, išspausdinta tik dešimties egzempliori? tiražu. Leidinyje gausu asmenini? pasakojim? apie šeim?, pateikiami išsam?s mamos Onos ir t?vo Me?islovo Juozapo portretai, aptariamos seneli? Konstantino Žalakevi?iaus ir Viktorijos Župerkait?s kiltys, t?vo ir mamos Onos ?echavi?i?t?s genealoginiai medžiai, pasakojama apie gimtuosius namus, Dotnuv?l?, Dotnuvos miestel? ir jo žmones, vaikyst?s ir paauglyst?s darbus, studijas ir mokslininko karjer?, supažindinama su sesers Irenos Šmitien?s ir brolio Leonardo Žalakevi?iaus atsiminimais. Knygoje gausu Dotnuvos istorijos kontekst?: Antrasis pasaulinis karas, miestelio žyd? likimas, t?vo slapstymasis nuo sovietin?s kariuomen?s, pokario kovos, stribai, kol?kmetis, tremtys, karinio komisariato darbuotojai, Bažny?ia. Kod?l ryžot?s tokiam darbui?

Prisiminimus nutariau parašyti, kai suvokiau sovietinio žmogaus vidaus „grožybes“, atsiskleidusias po Nepriklausomyb?s atgavimo, at?jus laisvei, demokratijai ir gyvenimui be ?sipareigojim?. Tas metas yra baisiai ?domus, reikalaujantis išsami? istorik?, sociolog?, psicholog? tyrim?. Sukaup?s pakankamos gyvenimo patirties, nusprendžiau j? perduoti savo vaikams. Be to, buvau archyvuose surink?s nemažai medžiagos apie Mamos ir T??io prot?vius. Supratau, kad be man?s niekas gimin?je to nepadarys, buvo gaila t? po kruopelyt? surinkt? medžiag? išmesti ? makulat?r? – juk dažnai taip ir atsitinka, žmogui iš?jus Anapilin. Taip gim? prisiminim?, šeimos genealogijos, nuotrauk? albumo, sesers ir brolio prisiminim? knyga, kurios keli egzemplioriai liks ateities kartoms. Tikiuosi, knyga pateks ir ? Lietuvos moksl? akademijos Vrublevski? bibliotekos rankraštyn?.

Knygoje gausu d?mesio vyro pasauliui, t?vo, kurio vardu esate pakrikštytas, portretas tarsi gal?t? sugulti ? noveli? siužetus. Atsiminimuose kelissyk kreipiamas graudus žvilgsnis ? s?dint? t?v? su cigarete prie pravert? krosnies dureli?...

Tik po kurio laiko, jam iš?jus Anapilin, mirus Mamai, supratau j? gyvenim?. Suvokiau t? skausm? ir skurd?, kuriam jie buvo pasmerkti sovietme?io kaime. ?kininkai (Mama kilusi iš senos Žemaitijos bajor? gimin?s), prarad? savo turt?, laisv?, pasmerkti vegetavimui j? vaikai. Net eiti ? bažny?i? buvo draudžiama. Darbas – katorginis, gyvenimas – pusbadžiu. Gelb?jo nat?rinis ?kis.

Sunku apie tai galvoti, prisiminti. Tai buvo iškreipt? veidrodži? karalyst?s prakeikti laikai. Ta?iau reik?jo išgyventi be vilties apie bet koki? prošvaist?. Tai, kad Lietuva atgavo Nepriklausomyb?, vertin?iau kaip pat? Didžiausiaj? Stebukl?.

Lydi gimtin?s patirtys

1967 m. pabaigus Dotnuvos vidurin? mokykl? (beje, pastatyt? ant J?s? t?v? žem?s), tolesnius metus jau žym?jo Vilnius. Dažnai gimtin? mitologizuojame kaip ?kv?pim? žem?. Bet iš jos lyg ir pats steng?t?s pasitraukti, pirmiausia – nuo žemdirbio darb?...

Tikrai taip – dariau visk?, kad pab?g?iau iš Dotnuvos – ne iš gimtin?s, bet iš sovietinio kaimo beprasmyb?s, iš vergo darbo, kuris paskubina senatv? ir mirt?. Nema?iau sav?s tokioje aplinkoje. Ne aš vienas b?gau. Tod?l ir neišveng?me prarajos tarp miesto ir kaimo.

Gimtin?s aplinka sovietme?iu ne k? skyr?si nuo kit? panaši? miesteli?. Kaip raš? apysakoje „Balti pra?jusios vasaros debesys“ mano mylimas rašytojas Antanas Ramonas, visi tokie miesteliai Lietuvoje tais g?džiais laikais buvo vienodi – savo aplinka, žmon?mis, sovietiniais „papro?iais“.

Koki? ypating? Dotnuvos patir?i? išliko J?s? kasdienyb?je ir švent?se, atsiminimuose?

Gimtin?s žem? mane maitino, augino, aukl?jo. Daug dav? T?vai, geri žmon?s, pirmiausia mok? padorumo. Gimtin? tebelikusi vaizduose, prisiminimuose, kvapuose – žydin?i? alyv?, jazmino, darželio g?li?, paukš?i? giesmi?, t?višk? paliekan?i? paukš?i? trikampi? ruden?jan?io dangaus fone. Iš nam? likusios gajos tradicin?s švent?s, bažny?ios ir kap? lankymas. Ta?iau tai ne dabartin? Dotnuva, tai – anoji. Miestelis pasikeit?s: nauji veidai, neliko draug? ir paž?stam?. Vieni išvyk?, kiti atgul? miestelio kapinait?se. Paskutin? rišusi grandis – Vilainiuose gyven?s brolis – mir?, neliko pas k? ir lankytis. Tiesa, miestelyje yra keletas gimini?, klas?s draug?.

Dotnuviams d?koju už bendr? buvim?, mokytojams – už kantryb?, suteiktas puikias žinias, ger? paruošim? studijoms, už tai, kad išaugome pador?s. Noriu atsiprašyti už m?s? kr?stas „zbitkas“ – ne visada buvome geri. Iš Dotnuvos mokytoj? – tikr? profesional? – išskir?iau matematik? Žemaityt?, fizik? K. Žvik?, direktori? lituanist? A. Juškevi?i?, biologij? ir chemij? d?s?iusi? Milaknien?, pirm?j? pradini? klasi? mokytoj? S. Žilinskien?.

Prieš keliolika met? specialiai atvažiavote pasidairyti Dotnuvos bažny?ios ir vienuolyno erdv?se. Atrodo, kad vaikyst?je ir paauglyst?je bendraamžiai nenuviliojo išlandžioti Dotnuvos r?si?, pasižvalgyti nuo bokšt? aukštum?. Turb?t buvote pavyzdingas, griežtai aukl?jamas vaikas, nelikdavo laiko š?lion?ms?

Augant daug kas r?p?jo, ta?iau prival?jau pad?ti t?vams. Netur?jau laiko pramogoms. Reik?jo dirbti, gerai mokytis ir niekam nepasakoti, apie k? galvoji. D?koju likimui, kad t?v? neišvež? ? Sibir?, kad man leido mokytis Vilniaus universitete. Dar dešimtojoje klas?je mokytoj? buvome paprotinti tapti komjaunuoliais. Kitaip kelias ? aukšt?j? mokykl? b?t? uždarytas. Taigi, likimas buvo man maloningas.

Užaugote prie Dotnuv?l?s vingi?. Sielojot?s, kad, 1967 m. užtvenkus dal? Dotnuv?l?s prie Akademijos, krito vandens lygis žemiau užtvankos, up? neapsivalo, nes n?ra potvyni?, žol?s okupavo up?s vag? ir pakrantes. Ar ?žvelgiate išei?i??

Visada yra išei?i?. Ta?iau tam reikia naujos kartos, naujo m?stymo. Ir upel? išvalyti galima, ir užtvankas galima išversti. Ta?iau kol kas viskas liks ilgam – dar nesame tam subrend?, dar gaji melioratori? dvasia. Ilgas kelias laukia per tas m?s? dykumas...

Kod?l š?sn? knyg? padovanojote K?daini? ir Dotnuvos bibliotekoms?

Gyvename beatodairiško pinig? ir turto kaupimo planetoje laiku, drastiško materialinio nuskurdinimo epochoje. Ir Lietuvoje politikai moksl? ima vertinti tiek, kiek jis duoda vienadien?s naudos, pavyzdžiui, farmacijoje, technologijose, žem?s ar mišk? ?kyje. Gamta vis labiau ima tarnauti verslui, politikams, – užmirštama, kad pjauname šak?, ant kurios gyvename. Nesusim?stoma, kad be fundamentini?, teorini? mokslo tyrim? nebus ir rimto praktinio mokslo pritaikymo, efektyvaus ?vairi? sri?i? proveržio ar racionali? visuomen? tenkinan?i? sprendim?. Visuomen? ?traukia netikri pranašai, b?r?jai, visokie m?s? „gelb?tojai“, iš tikro – aferistai...

Mokslo žinios užmirštos, bibliotekos negauna tinkamo finansavimo naujoms knygoms ?sigyti. Viso to padarinys – intelektin? degradacija. Reaguodami ? šalies Prezident?s raginimus, stengiam?s papildyti bibliotek? fondus naujausia moksline ar mokslo populiarinimo literat?ra, kuri pasieks jaunim?, mokytojus, visus, kurie dar domisi moksliniais tyrimais, j? taikymu, naujausiais pasiekimais pasaulyje ir šalyje. Š? darb? atlieka Lietuvos moksl? akademija, pavieniai jos nariai, tiriamieji mokslo institutai.

Atiduoti duokl? Žemei, kuri tave išaugino ir išleido ? gyvenim?, privalu kiekvienam žmogui, ne tik mokslininkui.

Kiek Jums svarb?s asmenys, susij? su gimtine?

Yra ir daugiau gamtinink? iš m?s?, Dotnuvos, krašto – disertacijas apsigyn? Algirdas Stankevi?ius ir Darius Ston?ius, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje dirba Saulius Rumbutis, Kaune mokytojauja Vidas Zaukas. Gal ne visus ir žinau. Su daugeliu iš j? palaikau ryšius, bendraujame. Smagu, kad ne aš vienas nu?jau ? biologij? – šiuolaikin? ir ateities moksl?.

Vaik? gyvenimai

J?s? s?nus Julius viename interviu išsitar?: „Nor??iau b?ti geru s?numi, paskui – t??iu, paskui – geru seneliu ir, k? dabar bandau, b?ti geru draugu. Geru žmogumi.“ Paprastais žodžiais pasakyta viena tauriausi? ištarmi?...

Puikus ir s?nus Julius, ir dukra Rasa. S?nus pasirinko aktoryst?, dukra – ekologij?. Ir visi d?l to tikrai nesigailime. Man pasisek?. Vaikai praauga, pralenkia, tampa žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Gal ne visai prastai aukl?jome?

S?nus Julius – teatro ir televizijos aktorius, sav?s ieškantis ir poezijoje. Ar toks s?naus pasirinkimas turi ?takos J?s? gyvenimui?

Netiesa, kad tik t?vai vaikus aukl?ja ir jiems nurodo pavojus, klaidas ar prisideda prie j? ateities k?rimo. Suaugantys vaikai dažnai tampa pavyzdžiu. Jie veržlesni, šiuolaikiškesni, protingesni, imlesni naujov?ms. Jais bandau sekti, neatsilikti, nors n?ra taip lengva senstant. Vaikai patys rinkosi savo gyvenimo keli?. Juk kai nor?jau studijuoti biologij?, Mama tam prieštaravo, nes šalia – Kaunas, Politechnikos institutas. Nor?jo matyti mane inžinieriumi, ta?iau tur?jau savo nuomon?. Jau tada supratau, kad negalima vaikams nurodin?ti, k? jie tur?t? veikti.

Dukros Rasos Žalakevi?i?t?s-Grivick?s nuotraukos puošia dviej? J?s? žodyn? viršelius. Galb?t bendravimas su už Atlanto gyvenan?ia dukra ne nutolina, bet suartina?

Pasaulis tapo mažas, kai atsirado greiti l?ktuvai, telefonas, dabar – „skaipas“. Su dukra Rasa bendraujame vos ne kiekvien? savait?. Net bendrus straipsnius rašome. Dukra Vašingtono valstybiniame universitete apsigyn? moksl? daktaro disertacij?, dabar dirba Kornelio universitete, ekolog?. Kartais mus aplanko, pasakoja apie savo darbus, gyvenim?, nesibaigian?ias keliones. Tiesa, vis neturime laiko jos lankyti. Ta?iau kada nors tai b?tinai ?vyks, labai tikiu.

Linki optimizmo ir veržlumo

Kas dabartiniame gyvenimo etape Jums svarbu? Kokie sumanymai lydi?

Svarbiausia – perduoti, perteikti dešimtme?iais sukauptas žinias ir patirt? mokiniams, jaunimui, visiems besidomintiems gamta, paukš?iais, ekosistem? išsaugojimo galimyb?mis ateities kartoms. Daug vietos mano tyrimuose už?m? klimato poveikis gyvybei, tod?l dabar domiuosi globalin?s klimato kaitos poveikiu gyvajai gamtai, paukš?i? pasauliui, kaip dabartin?je epochoje matomi klimato poky?iai veikia ?vairius paukš?i? metinio ciklo procesus, populiacij? b?kl?, r?ši? išgyvenim? ir išlikim?.

Sumanym? daug, viskas priklausys nuo sveikatos ir visuomen?s poreiki?. Esu numat?s parengti ir kelis vadov?lius aukštosioms mokykloms. Nemažai laiko užima darbai, atliekami Lietuvos moksl? akademijoje. Esu akademijos Biologijos, medicinos ir geomoksl? skyriaus Bendrosios biologijos sekcijos pirmininkas. Rengiame konferencijas, atliekame ekspertizes, viešiname mokslo pasiekimus. Darb? tikrai užtenka.

Ko dotnuviams palink?tum?te?

Daugiau optimizmo, veržlumo, tik?jimo savo j?gomis, sveikatos, netik?ti pranašais ir b?r?jais, gražinti krašt? ir visada b?ti laimingiems. Palink??iau nešvaistyti brangaus laiko veltui, stabdyti laik?, stebint besikei?ian?ios gamtos grož?, suvokiant savo gyvenimo išskirtinum? ir unikalum?.

A?i? už atsiv?rimus. Iki susitikim? Dotnuvoje.

K?daini? rajono savivaldyb?s inf.

Griežtai draudžiama Kėdainietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Kėdainietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Kėdainietis.lt nuorodą.