Paukščių migracijos magijos pakerėtas: akademikui Mečislovui Žalakevičiui – 70

2019 m. gegužės 19 d. gyvenimo 70-metį mini iš mūsų krašto, Dotnuvos, kilęs žymus ornitologas Mečislovas ŽALAKEVIČIUS. Ta proga išleista knyga „Akademikas Mečislovas Žalakevičius: Paukščių migracijos magijos pakerėtas“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka gegužės 21–birželio 20 d. kviečia apsilankyti personalinėje M. Žalakevičiaus gyvenimo, kūrybos ir veiklos parodoje. Pateikiame  Ryto Tamašausko pokalbį su M. Žalakevičiumi. Kviečiame paskaityti.

Mečislovas Žalakevičius yra ornitologas, ekologas, aplinkosaugos strategijos specialistas, paukščių migracijos tyrimų Lietuvoje tęsėjas ir puoselėtojas, aviacinės ir radarinės ornitologijos šakų pradininkas ir plėtotojas Rytų Baltijos regione, akademikas, 1984–1989 ir 1997–2000 m. Lietuvos ornitologų sąjungos prezidentas, 2003–2010 m. Ekologijos instituto direktorius, 2010–2013 m. Gamtos tyrimų centro direktorius. 

Tarp pasaulio ornitologų

Esate tarp žymiųjų ornitologų. Jums paskirta Lietuvos mokslo premija (1996 m.) už paukščių sezoninių migracijų tyrimus, sukurtą originalią paukščių migracijos valdymo teoriją, kuri pripažinta pasaulyje. Pirmasis pasaulyje 2013 m. sukūrėte ir pavartojote naujos mokslo šakos – klimato kaitos ornitologija – pavadinimą. Tarsi rinktiniai raštai rikiuojasi Jūsų monografijos: „Ornitologijos raida: nuo pirmųjų sieninių olų piešinių iki klimato kaitos ornitologijos“ (2013 m.), „Paukščių migracija“ (2015 m.), „Klimato kaitos ornitologija“ (2017 m.), kuri skirta naujai pasaulyje mokslo šakai aprašyti. Kuo šie ir kiti darbai svarbūs ne tik apibendrinant Jūsų mokslinių tyrimų kryptis, bet ir Lietuvos bei pasaulio ornitologijos raidai?

Niekada Lietuvos ornitologijos mokslo tyrimai nebuvo tokio aukšto lygio, kaip yra šiuo metu. Ženklus ir mūsų Lietuvos indėlis į pasaulio ornitologijos mokslo plėtrą.

Mokslininkui svarbu, kad jo darbai būtų publikuojami anglų kalba, o jų rezultatai būtų plačiai vartojami pasaulio ornitologų (ir ne tik ornitologų – ekologų, zoologų, fenologų). Jei mokslinėse monografijose, knygose, straipsniuose tavęs necituoja, tavo tyrimų rezultatų nenaudoja, – tavęs kaip mokslininko pasaulio mokslo raidos procese tiesiog nėra. Dažniau pastebime kitą dėsningumą – keletas darbų yra labai intensyviai cituojami įvairių šalių mokslininkų, vyksta gyva diskusija, tie darbai ženkliai prisideda prie vienos ar kitos mokslo šakos tolesnės plėtros, dėsningumų ir mechanizmų išaiškinimo, teorijų kūrimo, naujų mokslo šakų atsiradimo. Tai pats svarbiausias momentas kiekvieno mokslininko gyvenime.

Rengdamas parodą, dar kartą ieškojau savo darbų citavimo rodiklių. Keli mano moksliniai straipsniai cituojami beveik tūkstantyje kitų mokslininkų straipsniuose, per šimtą mokslinėse monografijose ir knygose, išleistose beveik visuose pasaulio kontinentuose, įvairių šalių rimčiausių mokslo leidyklų ir žymiausių pasaulio universitetų (Kembridžo, Oksfordo, Cornell‘io, Springer-Verlag, Elsevier, Christopher Helm Publishers, Wiley–Blackwell, CRC Press, Chapman & Hall, T & A D POYSER ar Marshal Cavendish). Tai rodo, kad mano darbai prisideda prie pasaulio mokslo plėtros. Esu užsienio kolegoms gerai žinomas, nors asmeniškai gal ir niekada nebuvome susitikę... Tiek mano, tiek su bendraautoriais parašytos ir publikuotos mokslinės monografijos ir knygos, tiek kitų pasaulio mokslininkų knygos, kuriose cituojami mano darbai, eksponuojamos personalinėje parodoje Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Turbūt ne atsitiktinai vienoje savo knygoje cituojate profesoriaus V. A. Bumelio mintį: „Mano pirmasis gyvenimo principas – būk pirmas“. Kiek toks jausmas svarbus Jūsų gyvenime? Ar būta mokslininko kūrybinio maišto?

Tai principas, įdiegtas dar mano Mamos. Tėvai skiepijo darbštumą ir padorumą, patys tokie būdami. Turi visada būti pirmas. Beje, tai yra optimaliausia žmogui bet kurioje veikloje. Mokslininkas nestovi prie konvejerio, nekartoja tų pačių veiksmų, nuolat nekuria to paties produkto. Mokslas – sunki, įdomi, visą tave įtraukianti kūryba. Nuolat susiduri su naujais dalykais. Kartais nelieka laiko šeimai, vaikams, draugams, gyvenimo teikiamiems malonumams. Kai kada ir patys artimiausieji to nesupranta. Gal ir dėl to vis mažiau jaunų žmonių pasiryžta mokslininko keliui. Mano gyvenimo moto – pareiga, darbas, atsakomybė. Be darbo nieko negalima pasiekti, tai galioja bet kuriais sričiai, ne tik mokslui.

 Dėl kūrybinio maišto? Kažkada, nesupratęs vienos mano darbo dalies, disertacijos vadovas užsispyręs siūlė atsisakyti vieno skyriaus. Kategoriškai nesutikau. Pagaliau vadovas nusileido, nurodęs mano asmeninę atsakomybę. Vėliau būtent iš tos dalies gimė kita – habilituoto daktaro – disertacija, nauja migracijų valdymo teorija. Tikėjau tuo, ką veikiau, tyriau, todėl džiaugiuosi rezultatais.

Nuo 1996 m. esate Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, nuo 2000 m. – narys korespondentas, nuo 2011 m. – tikrasis narys (akademikas). Kiek ilgametis pripažinimas įpareigoja?

Per visą Lietuvos mokslų akademijos istoriją esu antrasis ornitologas – akademijos narys. Pirmasis buvo profesorius Tadas Ivanauskas. Tai – svarbus Lietuvos ornitologų įvertinimas. Į Lietuvos mokslų akademiją yra atrinkti geriausi šalies mokslininkai – mokslo elitas tikrąja to žodžio prasme. Ir mūsų nėra tiek daug – kiek daugiau nei šimtas iš visų mokslų sričių. Tai, be abejonės, įpareigoja geriau dirbti, deramai atstovauti savo sričiai. Atliekame ekspertizes, tenka dalyvauti įvairių komisijų darbe, įvairiuose miestuose rengiame konferencijas, mokslo dienas.

Jūsų sūnus Julius išsitaręs: „Mano tėtis yra menininkas, nes taip pasinerti į paukščių tyrinėjimus ir skirti savo darbui tiek laiko gali tik menui atsidavęs žmogus.“ Taigi kiek mokslininko ir asmeniniame gyvenime slypi kūrybos?

Kūrybos reikia kiekviename darbe, jei darbuotojas yra savo srities profesionalas. Mokslas prasideda ten, kur niekas iki tavęs nėra tyrinėjęs, atradęs mechanizmų, nustatęs, iškėlęs hipotezių, sukūręs teorijų, paaiškinęs reiškinius. Kūryba asmeniniame gyvenime dar svarbesnė – kad ir auklėjant vaikus. Vis mažiau pastarosios kūrybos matau šiandien visuomenėje.

Žodžio galios

Sudarėte „Pasaulio paukščių lietuviškų pavadinimų sinonimų žodyną“ (2010 m.), su žmona Irena Žalakevičiene parengėte šešiakalbį „Paukščių pavadinimų žodyną“ (2009, 2012 m.). Už pastarąjį žodyną ir reikšmingą lietuviškos terminijos kūrimo darbą abu 2019 m. vasarį buvote apdovanoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos diplomais ir Roko Dovydėno sukurtomis skulptūrėlėmis „Sraigė“. Kuo unikalūs šie darbai ne tik ornitologijos, bet ir lietuvių kalbos istorijos kontekste?

Iš tikrųjų, šie žodynai yra išskirtiniai. Ne visos pasaulio šalys gali visas planetos paukščių rūšis pavadinti savo gimtąja kalba. Lietuviai tai jau gali daryti dešimtį metų. Naujų lietuviškų pavadinimų sukūrėme apie dvylika tūkstančių. Pavadinimai sunorminti, sukirčiuoti, aprobuoti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Tai ketverių metų – vakarais, savaitgaliais ir per atostogas – darbo vaisius. Tai nėra mano tiesioginis darbas, labiau – hobis.

Kuris Jūsų sukurtas pavadinimas mieliausias, pačiam netikėtas?

Gal labiausiai netikėtas paukščių genties irenos ir rūšies irena pavadinimas. Mano žmona – Irena, toks vardas ir mano sesers bei jos dukros. Bet jokio „blato“ nebuvo, ir dirbtinai minėtas pavadinimas neatsirado – toks žodis yra lotynų kalboje. Nelengvai sukurtų pavadinimų buvo ne vienas, ypač tų paukščių rūšių, kurios išoriškai labai panašios ir kurių labai daug vienoje gentyje. Reikėjo paplušėti, pasukti galvą.

Turite žodžio dovaną, Jums lemta būti ir rašto žmogumi. Kiek raiškios kalbos išteklių atsinešta iš gimtinės?

Sunkus klausimas. Dotnuviai šimtmečiais buvo lenkinami, rusinami. Mus, dotnuvius, mokyklos direktorius – lituanistas A. Juškevičius – betarmiais vadino. Augau tarp lenkų, kiemo rusų vaikų, aplinkos lietuvių kalba buvo gana skurdi. Tačiau atsivėrė platus, bekraštis knygų pasaulis, suteikęs visa tai, ko vaikui nedavė artimiausia aplinka. Skaičiau Dotnuvoje daug ir godžiai. Skaitau iki šiol. Labiausiai džiaugiuosi popierine knygos versija, nors skaitau ir elektroninėje skaityklėje. Tačiau mieliausia man – popierinė, gražiai įrišta knyga. Panašu, kad ji nugalėjo ir pasauliniu mastu, žmonija jos neatsisako

Paukščių kerai

Kartą stebėjau, kaip Jūs, rudenį viešėdamas Dotnuvoje, bažnyčios šventoriuje užvertęs galvą lydėjote oro srovėje spurdančius paukščius. Į danguje besisukančią virtinę buvo nukreiptas fotoobjektyvas. Žavėjausi ir su nuostaba klausydamas pavydėjau, kaip galima skaityti gamtos ritmą.

Tai – didysis mano gyvenimo pašaukimas, ko gero, atėjęs iš protėvių, knygų, mokytojų. Paukščiais žavėjosi Mama, kai, atitrūkusi nuo darbų, atsisėsdavo trumpai poilsio minutei mūsų namų gonkelyje. O aš paukščius atradau penktojoje klasėje. Ir iki šiol nesigailiu. Jei reikėtų rinktis kelią iš naujo, nekeisčiau nieko. Nors vidurinėje mokykloje labiausiai sekėsi fizika, matematika, chemija.

Gal jaučiate sentimentų kokiam nors paukščiui?

Labiausiai iki šiol patinka mūsų šalyje dažnas paukštis – šelmeninė kregždė. Paukštis, kasmet perėjęs mūsų sodybos tvartuke. Visi sparnuočiai savaip gražūs, turintys teisę gyventi mūsų Žemėje. Žmogus privalo paukščius išsaugoti būsimosioms kartoms. Deja, kasmet daugybė paukščių rūšių išnyksta negrįžtamai dėl planetos pokyčių, kuriems įtakos turi žmogus grobuonis.

Jūsų namuose sukaupta gausi iš įvairių šalių atkeliavusių indų kolekcija, jų piešiniuose puikuojasi paukščiai. Kuris indas Jums brangiausias? Panašu, kad savo aistra gamtai užkrėtėte ir žmoną Ireną.

Gal paprasčiausias kavos puodelis su nutapyta liepsnele ant šono. Kai geriu kavą, „bučiuojamės“ su liepsnele – mano lūpos liečia to rausvakrūčio paukščiuko snapelį. Žmona filologė, studijavusi anglų ir prancūzų kalbas, yra jautri būtybė, romantikė, greitai pajutusi paukščių pasaulio grožį.

Ar jaučiatės ko nors dar nežinantis apie paukščius?

Pasaulis iki galo nepažinus. Po žingsnelį tik artėjame prie tos didžiosios nepasiekiamos paslapties, tačiau visko suprasti iki galo negalime. Kiekvienas tyrimas, efektyvus metodas, naujos teorijos atskleidžia dalį gyvojo pasaulio paslapties.

Ir tik tas, kuris mažai apie gyvybę išmano, gali teigti, kad netrukus sukursime dirbtinę gyvybę, dirbtinį intelektą. Visa tai yra tik gražus mitas, nepasiekiama svajonė, prie kurios žmogus nuolat artės, jos iki galo nepažindamas. Robotizacija, vadinamasis „dirbtinis intelektas“ yra tik prãstos gamtos kopijos. Bet visa tai yra žmogaus proto ir jo rankų kūrinys.

Žmogus, gyvybė visada liks tobulesni, labiau prie aplinkos prisitaikę ilgametės gamtos evoliucijos kūriniai. Žingsnis po žingsnio aiškinamės gyvosios gamtos paslapčių fragmentus, artėdami prie tos ribos, kuri nuo mūsų vis tolsta. Kuo daugiau sužinome, tuo daugiau suprantame, kokia iki galo yra nepažini gyvoji gamta ir kiek paslapčių dar gali išaiškinti mokslo tyrimai.

Ties genties ištakomis

Žalakevičių giminė Dotnuvoje prasideda nuo 1884 m., palikuonys ir šiandien gyvena Dotnuvoje, giminė pasklido Lietuvoje, Argentinoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Ekvadore ir JAV. Apie devynias Žalakevičių giminės kartas sudarėtė genealoginį medį, 2000 m. rugsėjį ir 2018 m. gegužės mėnesį Dotnuvoje subūrėte Žalakevičių „kongresus“. Kodėl gręžiatės į giminės ištakas? Kiek iš ten Jūsų pasaulio regos?

Kol esi jaunas, apie tai nesusimąstai. Atrodo, gyvensi amžinai, kaip ir tavo tėvai, giminės. Su amžiumi ryškėja supratimas, kad visi esame šioje žemėje laikini pakeleiviai. Dar vėliau ateina noras suvokti, kas buvo tie, kurie davė tau gyvybę, išsaugojo ją per kartų kartas. Juk siautė karai, marai, kitos ligos, šienavusios žmones. Bereikia tik pavartyti senąsias bažnytines knygas Valstybės istorijos archyve, kad suprastum, koks trapus yra gyvenimas – žmonės mirdavo dažnai nesulaukę penkerių ar dešimties metų. Mirtys buvo kompensuojamos nuolatiniais gimdymais, šeimos turėjo dešimtis vaikų.

Tikroji giminės pavardė – Žalakys – atėjusi iš Žemaičių. Tokią pavardę turėjo prosenelis.

Mes, semdamiesi naujųjų laikų patirties, tebežiūrime protėvių akimis, pasąmonėje dažnai elgiamės kaip jie. Paveldimumas perduodamas iš kartos į kartą. Ir to niekaip nepakeisi. Vis išlenda genetinis giminės paveldas.

2018 m. išleidote knygas – „Žalakevičiai: giminė istorijos verpetuose, XVII–XXI a.“ ir „Čechavičiai: giminė istorijos verpetuose, XVI–XXI a.“, abi išspausdintos po 65 egzempliorius. Jas pradedate ir baigiate lotyniškais posakiais: „Visa, kas yra, kada nors turėjo pradžią“, „Padariau, ką galėjau, kiti tepadaro geriau“. Kodėl knygomis reprezentuojate tėvo ir mamos giminę?

Tik subrendęs žmogus neretai susimąsto: iš kur mes atėjome? kodėl mes tokie, o ne kitokie? Vaikystėje nemažai teko girdėti Tėvų pasakojimų apie giminės šaknis, buvusias kartas, tačiau tuomet man tai nerūpėjo, daug kas nuėjo į užmarštį... Mano dėdėms ir tetoms seniai išėjus Anapilin, o pusbrolių ir pusseserių kartai sparčiai mus paliekant, supratau, kad turime skubėti.

Skubėti surinkti nuotraukų, prisiminimų trupinius, pakalbinti dar gyvus giminaičius, kad šios žinios sugultų į knygą, albumą ar rankraštyne saugomus puslapius. Esu įsitikinęs, kad tai yra svarbu, nes ne visą informaciją archyvai saugo. Tokiais darbais paliekame gražų prisiminimą apie buvusius, juos pagerbiame, tarsi pratęsiame giminės egzistavimą, pagaliau pasitarnaujame būsimoms kartoms, kurios ateityje domėsis, ieškos žinių apie gimines, seniai palikusius šį pasaulį.

Iš Jūsų darbų išskirčiau knygą „Mano laikmetis: laiškai mano vaikams“ (Vilnius, 2012), kuri, deja, išspausdinta tik dešimties egzempliorių tiražu. Leidinyje gausu asmeninių pasakojimų apie šeimą, pateikiami išsamūs mamos Onos ir tėvo Mečislovo Juozapo portretai, aptariamos senelių Konstantino Žalakevičiaus ir Viktorijos Župerkaitės kiltys, tėvo ir mamos Onos Čechavičiūtės genealoginiai medžiai, pasakojama apie gimtuosius namus, Dotnuvėlę, Dotnuvos miestelį ir jo žmones, vaikystės ir paauglystės darbus, studijas ir mokslininko karjerą, supažindinama su sesers Irenos Šmitienės ir brolio Leonardo Žalakevičiaus atsiminimais. Knygoje gausu Dotnuvos istorijos kontekstų: Antrasis pasaulinis karas, miestelio žydų likimas, tėvo slapstymasis nuo sovietinės kariuomenės, pokario kovos, stribai, kolūkmetis, tremtys, karinio komisariato darbuotojai, Bažnyčia. Kodėl ryžotės tokiam darbui?

Prisiminimus nutariau parašyti, kai suvokiau sovietinio žmogaus vidaus „grožybes“, atsiskleidusias po Nepriklausomybės atgavimo, atėjus laisvei, demokratijai ir gyvenimui be įsipareigojimų. Tas metas yra baisiai įdomus, reikalaujantis išsamių istorikų, sociologų, psichologų tyrimų. Sukaupęs pakankamos gyvenimo patirties, nusprendžiau ją perduoti savo vaikams. Be to, buvau archyvuose surinkęs nemažai medžiagos apie Mamos ir Tėčio protėvius. Supratau, kad be manęs niekas giminėje to nepadarys, buvo gaila tą po kruopelytę surinktą medžiagą išmesti į makulatūrą – juk dažnai taip ir atsitinka, žmogui išėjus Anapilin. Taip gimė prisiminimų, šeimos genealogijos, nuotraukų albumo, sesers ir brolio prisiminimų knyga, kurios keli egzemplioriai liks ateities kartoms. Tikiuosi, knyga pateks ir į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyną.

Knygoje gausu dėmesio vyro pasauliui, tėvo, kurio vardu esate pakrikštytas, portretas tarsi galėtų sugulti į novelių siužetus. Atsiminimuose kelissyk kreipiamas graudus žvilgsnis į sėdintį tėvą su cigarete prie pravertų krosnies durelių...

Tik po kurio laiko, jam išėjus Anapilin, mirus Mamai, supratau jų gyvenimą. Suvokiau tą skausmą ir skurdą, kuriam jie buvo pasmerkti sovietmečio kaime. Ūkininkai (Mama kilusi iš senos Žemaitijos bajorų giminės), praradę savo turtą, laisvę, pasmerkti vegetavimui jų vaikai. Net eiti į bažnyčią buvo draudžiama. Darbas – katorginis, gyvenimas – pusbadžiu. Gelbėjo natūrinis ūkis.

Sunku apie tai galvoti, prisiminti. Tai buvo iškreiptų veidrodžių karalystės prakeikti laikai. Tačiau reikėjo išgyventi be vilties apie bet kokią prošvaistę. Tai, kad Lietuva atgavo Nepriklausomybę, vertinčiau kaip patį Didžiausiajį Stebuklą.

Lydi gimtinės patirtys

1967 m. pabaigus Dotnuvos vidurinę mokyklą (beje, pastatytą ant Jūsų tėvų žemės), tolesnius metus jau žymėjo Vilnius. Dažnai gimtinę mitologizuojame kaip įkvėpimų žemę. Bet iš jos lyg ir pats stengėtės pasitraukti, pirmiausia – nuo žemdirbio darbų...

Tikrai taip – dariau viską, kad pabėgčiau iš Dotnuvos – ne iš gimtinės, bet iš sovietinio kaimo beprasmybės, iš vergo darbo, kuris paskubina senatvę ir mirtį. Nemačiau savęs tokioje aplinkoje. Ne aš vienas bėgau. Todėl ir neišvengėme prarajos tarp miesto ir kaimo.

Gimtinės aplinka sovietmečiu ne ką skyrėsi nuo kitų panašių miestelių. Kaip rašė apysakoje „Balti praėjusios vasaros debesys“ mano mylimas rašytojas Antanas Ramonas, visi tokie miesteliai Lietuvoje tais gūdžiais laikais buvo vienodi – savo aplinka, žmonėmis, sovietiniais „papročiais“.

Kokių ypatingų Dotnuvos patirčių išliko Jūsų kasdienybėje ir šventėse, atsiminimuose?

Gimtinės žemė mane maitino, augino, auklėjo. Daug davė Tėvai, geri žmonės, pirmiausia mokę padorumo. Gimtinė tebelikusi vaizduose, prisiminimuose, kvapuose – žydinčių alyvų, jazmino, darželio gėlių, paukščių giesmių, tėviškę paliekančių paukščių trikampių rudenėjančio dangaus fone. Iš namų likusios gajos tradicinės šventės, bažnyčios ir kapų lankymas. Tačiau tai ne dabartinė Dotnuva, tai – anoji. Miestelis pasikeitęs: nauji veidai, neliko draugų ir pažįstamų. Vieni išvykę, kiti atgulė miestelio kapinaitėse. Paskutinė rišusi grandis – Vilainiuose gyvenęs brolis – mirė, neliko pas ką ir lankytis. Tiesa, miestelyje yra keletas giminių, klasės draugė.

Dotnuviams dėkoju už bendrą buvimą, mokytojams – už kantrybę, suteiktas puikias žinias, gerą paruošimą studijoms, už tai, kad išaugome padorūs. Noriu atsiprašyti už mūsų krėstas „zbitkas“ – ne visada buvome geri. Iš Dotnuvos mokytojų – tikrų profesionalų – išskirčiau matematikę Žemaitytę, fiziką K. Žviką, direktorių lituanistą A. Juškevičių, biologiją ir chemiją dėsčiusią Milaknienę, pirmąją pradinių klasių mokytoją S. Žilinskienę.

Prieš keliolika metų specialiai atvažiavote pasidairyti Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno erdvėse. Atrodo, kad vaikystėje ir paauglystėje bendraamžiai nenuviliojo išlandžioti Dotnuvos rūsių, pasižvalgyti nuo bokštų aukštumų. Turbūt buvote pavyzdingas, griežtai auklėjamas vaikas, nelikdavo laiko šėlionėms?

Augant daug kas rūpėjo, tačiau privalėjau padėti tėvams. Neturėjau laiko pramogoms. Reikėjo dirbti, gerai mokytis ir niekam nepasakoti, apie ką galvoji. Dėkoju likimui, kad tėvų neišvežė į Sibirą, kad man leido mokytis Vilniaus universitete. Dar dešimtojoje klasėje mokytojų buvome paprotinti tapti komjaunuoliais. Kitaip kelias į aukštąją mokyklą būtų uždarytas. Taigi, likimas buvo man maloningas.

Užaugote prie Dotnuvėlės vingių. Sielojotės, kad, 1967 m. užtvenkus dalį Dotnuvėlės prie Akademijos, krito vandens lygis žemiau užtvankos, upė neapsivalo, nes nėra potvynių, žolės okupavo upės vagą ir pakrantes. Ar įžvelgiate išeičių?

Visada yra išeičių. Tačiau tam reikia naujos kartos, naujo mąstymo. Ir upelę išvalyti galima, ir užtvankas galima išversti. Tačiau kol kas viskas liks ilgam – dar nesame tam subrendę, dar gaji melioratorių dvasia. Ilgas kelias laukia per tas mūsų dykumas...

Kodėl šūsnį knygų padovanojote Kėdainių ir Dotnuvos bibliotekoms?

Gyvename beatodairiško pinigų ir turto kaupimo planetoje laiku, drastiško materialinio nuskurdinimo epochoje. Ir Lietuvoje politikai mokslą ima vertinti tiek, kiek jis duoda vienadienės naudos, pavyzdžiui, farmacijoje, technologijose, žemės ar miškų ūkyje. Gamta vis labiau ima tarnauti verslui, politikams, – užmirštama, kad pjauname šaką, ant kurios gyvename. Nesusimąstoma, kad be fundamentinių, teorinių mokslo tyrimų nebus ir rimto praktinio mokslo pritaikymo, efektyvaus įvairių sričių proveržio ar racionalių visuomenę tenkinančių sprendimų. Visuomenę įtraukia netikri pranašai, būrėjai, visokie mūsų „gelbėtojai“, iš tikro – aferistai...

Mokslo žinios užmirštos, bibliotekos negauna tinkamo finansavimo naujoms knygoms įsigyti. Viso to padarinys – intelektinė degradacija. Reaguodami į šalies Prezidentės raginimus, stengiamės papildyti bibliotekų fondus naujausia moksline ar mokslo populiarinimo literatūra, kuri pasieks jaunimą, mokytojus, visus, kurie dar domisi moksliniais tyrimais, jų taikymu, naujausiais pasiekimais pasaulyje ir šalyje. Šį darbą atlieka Lietuvos mokslų akademija, pavieniai jos nariai, tiriamieji mokslo institutai.

Atiduoti duoklę Žemei, kuri tave išaugino ir išleido į gyvenimą, privalu kiekvienam žmogui, ne tik mokslininkui.

Kiek Jums svarbūs asmenys, susiję su gimtine?

Yra ir daugiau gamtininkų iš mūsų, Dotnuvos, krašto – disertacijas apsigynę Algirdas Stankevičius ir Darius Stončius, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje dirba Saulius Rumbutis, Kaune mokytojauja Vidas Zaukas. Gal ne visus ir žinau. Su daugeliu iš jų palaikau ryšius, bendraujame. Smagu, kad ne aš vienas nuėjau į biologiją – šiuolaikinį ir ateities mokslą.

Vaikų gyvenimai

Jūsų sūnus Julius viename interviu išsitarė: „Norėčiau būti geru sūnumi, paskui – tėčiu, paskui – geru seneliu ir, ką dabar bandau, būti geru draugu. Geru žmogumi.“ Paprastais žodžiais pasakyta viena tauriausių ištarmių...

Puikus ir sūnus Julius, ir dukra Rasa. Sūnus pasirinko aktorystę, dukra – ekologiją. Ir visi dėl to tikrai nesigailime. Man pasisekė. Vaikai praauga, pralenkia, tampa žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Gal ne visai prastai auklėjome?

Sūnus Julius – teatro ir televizijos aktorius, savęs ieškantis ir poezijoje. Ar toks sūnaus pasirinkimas turi įtakos Jūsų gyvenimui?

Netiesa, kad tik tėvai vaikus auklėja ir jiems nurodo pavojus, klaidas ar prisideda prie jų ateities kūrimo. Suaugantys vaikai dažnai tampa pavyzdžiu. Jie veržlesni, šiuolaikiškesni, protingesni, imlesni naujovėms. Jais bandau sekti, neatsilikti, nors nėra taip lengva senstant. Vaikai patys rinkosi savo gyvenimo kelią. Juk kai norėjau studijuoti biologiją, Mama tam prieštaravo, nes šalia – Kaunas, Politechnikos institutas. Norėjo matyti mane inžinieriumi, tačiau turėjau savo nuomonę. Jau tada supratau, kad negalima vaikams nurodinėti, ką jie turėtų veikti.

Dukros Rasos Žalakevičiūtės-Grivickės nuotraukos puošia dviejų Jūsų žodynų viršelius. Galbūt bendravimas su už Atlanto gyvenančia dukra ne nutolina, bet suartina?

Pasaulis tapo mažas, kai atsirado greiti lėktuvai, telefonas, dabar – „skaipas“. Su dukra Rasa bendraujame vos ne kiekvieną savaitę. Net bendrus straipsnius rašome. Dukra Vašingtono valstybiniame universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją, dabar dirba Kornelio universitete, ekologė. Kartais mus aplanko, pasakoja apie savo darbus, gyvenimą, nesibaigiančias keliones. Tiesa, vis neturime laiko jos lankyti. Tačiau kada nors tai būtinai įvyks, labai tikiu.

Linki optimizmo ir veržlumo

Kas dabartiniame gyvenimo etape Jums svarbu? Kokie sumanymai lydi?

Svarbiausia – perduoti, perteikti dešimtmečiais sukauptas žinias ir patirtį mokiniams, jaunimui, visiems besidomintiems gamta, paukščiais, ekosistemų išsaugojimo galimybėmis ateities kartoms. Daug vietos mano tyrimuose užėmė klimato poveikis gyvybei, todėl dabar domiuosi globalinės klimato kaitos poveikiu gyvajai gamtai, paukščių pasauliui, kaip dabartinėje epochoje matomi klimato pokyčiai veikia įvairius paukščių metinio ciklo procesus, populiacijų būklę, rūšių išgyvenimą ir išlikimą.

Sumanymų daug, viskas priklausys nuo sveikatos ir visuomenės poreikių. Esu numatęs parengti ir kelis vadovėlius aukštosioms mokykloms. Nemažai laiko užima darbai, atliekami Lietuvos mokslų akademijoje. Esu akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus Bendrosios biologijos sekcijos pirmininkas. Rengiame konferencijas, atliekame ekspertizes, viešiname mokslo pasiekimus. Darbų tikrai užtenka.

Ko dotnuviams palinkėtumėte?

Daugiau optimizmo, veržlumo, tikėjimo savo jėgomis, sveikatos, netikėti pranašais ir būrėjais, gražinti kraštą ir visada būti laimingiems. Palinkėčiau nešvaistyti brangaus laiko veltui, stabdyti laiką, stebint besikeičiančios gamtos grožį, suvokiant savo gyvenimo išskirtinumą ir unikalumą.

Ačiū už atsivėrimus. Iki susitikimų Dotnuvoje.

Kėdainių rajono savivaldybės inf.




Griežtai draudžiama Kėdainietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Kėdainietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Kėdainietis.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 34.204.0.181.

Rašyti

Portalo Kėdainietis.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Kedainiai@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite

Posėdyje prisiekė nauja Tarybos narė ir suformuota savivaldybės administracijos komanda

Gegužės 17 dieną vykusiame Tarybos posėdyje ne tik buvo priimti svarbūs gyventojams sprendimai. Posėdyje priesaiką davė nauja narė Aušra Nes...

Daugiau kaip 600 daugiabučių namų nesuformuotas kiemų teritorijas toliau prižiūrės seniūnijos

Tarybos posėdyje buvo pritarta frakcijos „Kėdainių krašto sėkmei“ inicijuotam pasiūlymui – gyventojų prie daugiabučių tvarkomas teritor...