Knygų mugėje skambėjo ir Kėdainių leidiniai bei žmonės

Savaitgalį Vilniuje vyko Knygų mugė. Keli renginiai buvo susiję su Kėdainiais. Pristatytas fotografijų albumas „Kėdainių šimtmetis fotografijoje 1918−2018“, kurios sudarytojas − Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, Daugiakultūrio centro vadovės istorikės Audronės Pečiulytės ir vilniečio restauratoriaus Arūno Bėkštos knygelė „Atrandu ir spalvinu Kėdainius“. Pristatyti ir kiti leidiniai, susiję su Kėdainių kraštu bei kraštiečiais. Šiemet Vilniaus knygų mugę aplankė per 70 000 žmonių, todėl garbinga garsinti savo miestą, kraštą, įstaigą, žmones.

Įvertinta fotografijų albumo reikšmė, pasiūlyta prasmingą darbą tęsti

Fotografijų albumo „Kėdainių šimtmetis fotografijoje 1918−2018“ pristatymas vyko šeštadienį. Jame, be sudarytojo Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, dalyvavo fotografijos istorikas, URM ambasadorius Dainius Junevičius, leidyklos „InterSe“ vadovas Jokūbas Jacovskis, VU prof. dr. Aivas Ragauskas. Malonu, kad tarp renginio dalyvių buvo ir kėdainiečių, atvykusių tądien į Knygų mugę.

Albume „Kėdainių šimtmetis fotografijoje 1918−2018“ pateiktos Kėdainių krašto muziejaus fonduose saugomos tarpukario ir sovietmečio fotografijų nuotraukos. Dauguma jų yra iš Henriko Grinevičiaus (1924−1998) kolekcijos. Šių dienų Kėdainių nuotraukų autorius – Vaidas Juška.

VU prof. dr. Aivas Ragauskas daug gražių ir prasmingų minčių išsakė įvertindamas leidinį ir jį rengusius žmones, taip pat pateikė siūlymų ateities darbams:

„Tai proginis leidinys, su visais iš to sekančiais pliusais ir minusais. Iššūkiai sudarytojui turėjo būti tematinė ir chronologinė atranka, juk apimtis ribota. Nesutalpinsi juk visos garsiojo kėdainiečio kolekcininko Henriko Grinevičiaus kolekcijos atvirukų, nors nemažai fotografijų leidinyje yra iš jos, neapsiribosi kokia nors konkrečia tematika. Reikėjo apimti net 100 m. laikotarpį – 1918–2018 m. Kėdainiai fotografijose. Todėl bandyta orientuotis į pagrindinius ar chrestomatinius Lietuvos ir Kėdainių istorijos procesus bei įvykius − tiek džiugius, tiek skaudžius.

Leidinyje skelbiamos nuotraukos teikia informacijos miesto urbanistinės, kitos raidos pažinimui. Tai svarbus ikonografinis šaltinis, kuris yra didelės reikšmės istorikams, restauratoriams, architektams. Kėdainių urbanistikos ir architektūros raida jau nemažai tyrinėta, pvz., H. Grinevičiaus, A. Miškinio, Algirdo Juknevičiaus, Jono Jucevičiaus. Knygelėje yra daugelio svarbiausių viešųjų pastatų – tiek senųjų, tiek naujai pastatytų atvaizdai. Aišku, nemažai foto galime aptikti Lietuvos muziejų svetainėje limis.lt, bet čia yra kitas poligrafijos lygis.

Derėtų pagirti sudarytoją ir Kėdainių kraštotyros muziejų, kad išleido šį leidinį. Apskritai muziejų vaidmuo krašto kultūroje bei istorinės atminties kultūros išsaugojime bei ugdyme vis didėja. Krašto muziejai vykdo didžiulės vertės įvairias ir intensyvias kultūros saugojimo, švietimo ir tyrimo veiklas. Kėdainių kraštotyros muziejus yra neabejotinai tarp lyderių, neapsiriboja tik Radvilomis, o vykdo visą spektrą istorinės kultūros ugdymo veiklų, kurios ne visuomet yra ne konfliktiškos ar paprastos. Čia neabejotinas Rimanto ir viso kolektyvo nuopelnas – Algirdo Juknevičiaus, Vaido Banio, Audronės Pečiulytės ir kitų.

Kaip Kėdainių praeities tyrėjui ir mylėtojui leidinyje spausdinamos nuotraukos kelia įvairių minčių. Pvz., tarpukario Lietuvos laikotarpio nuotraukos rodo, su kokiais iššūkiais teko susidurti jaunai, iš esmės agrarinei valstybei bei Kėdainiams. Pats sudarytojas Rimantas savo trumpame, bet informatyviame įvade nurodo, kad 1923 m. mieste gyveno 7415, o 1939 m. – 8622 žmonės, taigi vos per 1 000 daugiau. Taigi augimas labai menkas, matyt, jis būtų didesnis jeigu ne emigracija – jos viršūnė buvo pasiekta 1927 m. Be to, daugiausia buvo emigruojama iš kaimų. Gal kėdainiečiai žydai labai emigravo? Lietuvoje gyventojų prieaugis siekė 15 (be emigracijos) – 18 proc. Žinome, kad teritoriniu aspektu miestas irgi augo mažai, kiek daugiau Janušavoje.

Dominavo mieste ir apylinkėse palaikė medinė statyba, nė iš tolo nepanaši į vokišką medinę statybą – ją galime pamatyti, kad ir kaimyninės Latvijos vietovėse – Kuldygoje ir kitur. Matyti dideli kontrastai – naujieji tvaskantys pastatai ir skurdas, kurį liudija sukrypę medinukai. Viena 1938 m. nuotrauka rodo „pusiau agrarinį“ Kėdainių pobūdį – joje vaizduojama didžiulė žmonių eilė ... prie kiaušinių supirkimo punkto pieninėje Gedimino g. (p. 49). Žinoma, kad tarpukaryje labiau augo žemės ūki nei pramonė. Pasėlių plotas išaugo 42 proc. Taigi ir miestiečių nemažai iš jo gyveno. Atrodo, kad tik laikotarpio pabaigoje buvo pasiektas 1913 m. pajamų vienam gyventojui lygis.  Be abejo, statomi ir nauji viešieji pastatai – jie bemaž visi yra vaizduojami šio leidinio nuotraukose.

Labai sukrečia holokausto nuotraukos (p. 67−69). Kėdainiai neteko savo piliečių žydų, kurie mieste apsigyveno dar XVII a. pradžioje. Nacių laikotarpio nuotraukos atskleidžia praradimus miesto urbanistikoje – buvo susprogdinti keli svarbiausi tarpukaryje pastatyti ir kai kurie ankstesni mūriniai pastatai. Tik kulto pastatai faktiškai nenukentėjo. Sovietmečio laikotarpį liudija jo daugiaaukščiai, jų ekspansija į žydišką Smilgos upės pakrantę. Žydų joje tuomet beveik nebuvo likę, nors vertingos medinės architektūros būta. Kaip žinia, tokia sovietmečiu, ypač pradžioje, nebuvo saugoma. Knygoje nėra daugel kartų perstatytos medinės stačiatikių cerkvės, kuri buvo perkelta į Rumšiškių muziejų ir dabar saugoma jo sandėlyje, nuotraukos. Aišku, pramonės ir naujos infrastruktūros sukūrimas mieste buvo didelės svarbos dalykas. Nepaisant kitų praradimų šioje srityje buvo žengtas labai didelis žingsnis į priekį.

Kalbant apie naujausius laikus sunku išlikti objektyviam, pvz., matant naujausio tilto per Nevėžį atidarymo 2018 m. gruodžio 20 d. nuotrauką. Jos kokybė, matyt, puiki, bet koks nevykęs yra jos objektas – geležinkelietiško tipo tiltas, taip sudarkęs įstatymiškai saugomą Nevėžio upės panoramą – gamtos paveldą, tapęs jo svarbiausia dominante. Sovietai niokojo kulto pastatus – apie tai yra įrodymų ir šiame leidinyje, darė kitus nusikaltimus, bet Nevėžį paliko ramybėje. Taigi darau labai rimtą priekaištą buvusiai miesto valdžiai. Netgi raginu kaip nors ištaisyti ar sumažinti padarytą klaidą.

Pabaigoje kviesčiau neapsiriboti šia nedidelės apimties knyga, o per kokius keletą metų parengti fundamentalų leidinį, kuriame tilptų žymiai daugiau ikonografijos, ypač seniausios. Žinoma, nemažai nuotraukų jau „kabo“ internete, taip pat ir iš unikalios P. Titelbacho kolekcijos. Bet vis dėlto. Verti kokybiškos spaudos, aprašymų, komentarų ir daugelis kitų H. Grinevičiaus, kuris visą gyvenimą rinko kėdainiadą, kovojo dėl miesto istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo, juos tyrė, kolekcijos eksponatai. Beje, „besirokuodamas“ dėl atvirukų su kitu garsiu žmogumi, urbanistikos istoriku ir kolekcininku Algimantu Miškiniu su juo labai susipyko, mat šis jam pareiškė tam tikrų pretenzijų. Apie tai A. Miškinis rašo savo atsiminimuose. Turėtų būti nemažai vertingos kėdainietiškos ikonografijos pas įvairius kolekcininkus, šiaip asmenis, taip pat Rusijoje ir kitose šalyse. Ypač daug turėtų dar būti ikonografijos apie žydiškuosius Kėdainius.

Neabejotinai vertingas ir prasmingas yra šiandien pristatomas leidinys. Sveikinu sudarytoją, kėdainiečius ir raginu šį daugeliu atžvilgiu prasmingą darbą pratęsti!“, – sakė VU prof. dr. Aivas Ragauskas.

„Abi knygos iki šiol neturėjo analogų: tai pirmasis Kėdainių fotografijų albumas, ir pirmoji spalvinimo knygelė su istorine informacija. Todėl svarbu dalyvauti pačiame didžiausiame Lietuvos ir garsiame tarptautiniu mastu renginyje. Šiemet Vilniaus knygų mugę aplankė 70 000 žmonių, todėl garbinga garsinti savo miestą ir įstaigą. Nedažnai rajoninių muziejų darbuotojai išleidžia net po du leidinius per metus. Džiaugiuosi solidžia kompanija pristatyme: prof. Aivo Ragausko įdomi kalba apie tarpukario Kėdainių raidą visos Lietuvos kontekste, Dainiaus Junevičiaus įžvalgos apie fotografiją. Pasisekė, kad albumą išleido garsaus knygų leidėjo ir menininko Jokūbo Jacovskio leidykla „InterSe“. Leidinys yra labai estetiškas, kartu kuklus ir solidus“, − džiugiai kalbėjo Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis.

Pristatytas inovatyvus ir žaismingas būdas pažinti Kėdainių miesto istoriją

Daugiakultūrio centro vadovės istorikės Audronės Pečiulytės ir vilniečio restauratoriaus Arūno Bėkštos knygelė „Atrandu ir spalvinu Kėdainius“ Vilniaus knygų mugėje taip pat buvo pristatyta šeštadienį. Renginyje dalyvavo autoriai, taip pat leidyklos „Gelmės“ vadovė Kristina Noreikienė bei Vida Bėkštienė. 

„Mintis apie knygą bei jos atsiradimą kilo prieš kelis metus, su dukra ir žmona įkūrus „Gelmių“ leidyklą. Tuo metu norėjosi padaryti kažką tokio, ko kiti iki šiol dar nebuvo padarę – spalvinimo knygos ne apie mandalas, gėles, paukščius ar gyvūnus, o tokios, kuri būti ne tik spalvinimo, bet kartu ir pažintinė bei turinti mokomąjį aspektą. Tokia idėja man buvo labiausiai prie širdies. Taigi pirmas kūrybos vaisius, knyga „Atrandu ir spalvinu Vilnių“, buvo apie Vilniaus senamiestį. Itin didelio skaitytojų dėmesio sulaukusi pirmoji spalvinimo knygelė motyvavo nesustoti ir tęsti pradėtą darbą bei plėtoti gimusią idėją toliau“, – apie mintį išleisti kiek kitokio pobūdžio, nei visiems įprasta, knygą pasakoja A. Bėkšta.  

Kėdainiuose A. Bėkštai teko lankytis ne vieną kartą ir šis miestas bei jo senamiestis jį labai sužavėjęs, todėl nė nesudvejojęs antrąją savo knygelę panoro išleisti būtent apie Kėdainius.

„Kadangi daug metų pažįstu A. Pečiulytę, paskambinęs jai ir pasiūlęs prisijungti prie įgyvendinamos idėjos, apsidžiaugiau kitame ragelio gale išgirdęs teigiamą istorikės atsakymą“, – apie bendradarbiavimo su istorike A. Pečiulyte pradžią pasakojo A. Bėkšta. Anot spalvinimo knygelės „Atrandu ir spalvinu Kėdainius“ autorių, joje esantys spalvinimo objektai pasirinkti ne šiaip sau. Tai – tikrai nelengvo ir ne vienos dienos pareikalavusio darbo rezultatas.

„Su A. Bėkšta vaikščiojome Kėdainių senamiesčio gatvelėmis, apžiūrėjome ir apėjome beveik kiekvieną namą. Man, kaip istorikei, galbūt daugiau norėjosi į knygelę patalpinti būtent tuos pastatus, kurie turi daugiau istoriškumo, bet gerbiamas Arūnas pasiūlė dėti tuos, kurių fasadas išraiškingesnis, kuriuose – daugiau smulkesnių detalių. Todėl bandydami atsirinkti objektus spalvinimo knygelei stengėmės atsižvelgti ne tik į pastatų istoriškumą, bet ir į jų išskirtinumą bei išraiškingumą. Ši spalvinimo knygelė – tikrų tikriausias gidas po senamiestį, padedantis susipažinti ne tik su pagrindiniais, visiems labai gerai žinomais Kėdainių senamiesčio istoriniais objektais, bet ir su tais, apie kuriuos kraštiečiai dar nebuvo girdėję“, – apie spalvinimo knygelės objektų atranką  sakė istorikė A. Pečiulytė.

Knygelė „Atrandu ir spalvinu Kėdainius“ – multifunkcinė. Įsigiję šią knygelę, jūs gaunate ne tik piešinius, kuriuos galima nuspalvinti, ir pateiktą tekstą lietuvių bei anglų kalbomis. Šią knygą taip pat papildo ir vaizdiniai bei garsiniai A. Pečiulytės istoriniai objektų pasakojimai. Norintys dar plačiau sužinoti, nei aprašyta knygelėje, apie kiekvieną iš pateiktų spalvinimo objektų, gali pasinaudoti spalvinimo knygelės puslapių apačioje esančiais QR kodais, kurie nukels į „YouTube“ kanalą internete.

Knygų galima įsigyti Kėdainių krašto muziejuje ir Daugiakultūriame centre.

Kiti leidiniai, susiję su Kėdainiais

Knygų mugėje penktadienį pristatyta knyga, skirta Kėdainių kraštui, jo žmonėms svarbiai asmenybei –  Tėvui Stanislovui. Tai Arvydo Juozaičio knyga „Tėvas Stanislovas“. Ją išleido „Alma littera“. A. Juozaitis 1995 metais išleido iš autentiškų liudijimų ir įžvalgų, pamokslų ištraukų bei fotografijų sudarytą knygą apie tuo metu Paberžėje gyvenusį ir veikusį vieną iškiliausių Lietuvos šviesuolių – Tėvą Stanislovą. Jo knyga „Tėvas Stanislovas. Pasakojimai” iki šiol neprarado savo vertės. Priešingai – metams bėgant, atrodo vis reikšmingesnė, verta naujai pristatyti mūsų šalies skaitytojams. 

Atnaujintas, šių dienų aktualijas perteikiančia pratarme papildytas knygos „Tėvas Stanislovas“ leidimas – dovana ne tik Tėvo Stanislovo, autoriaus Arvydo Juozaičio gerbėjams, bet ir tiems, kurie domisi Lietuvos kultūriniu, visuomeniniu gyvenimu ir jam didžiausią įtaką dariusiais veiksniais. Knygos pristatymą moderavo Vitalija Pilipauskaitė.

Knygų mugėje galima buvo rasti dar dvi knygas, skirtas Tėvo Stanislovo atminimui. Tai Valentinos Šereikienės knyga „Tėvo Stanislovo ženklai” ir vienuolio Vincento Tamošausko OFM Cap. knygelė  „Tėvo Stanislovo žodis”.

Kita svarbi Kėdainių kraštui knyga – Margaritos Matulytės „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“. Tai Lietuvos dailės muziejaus leidinys. Pristatyme dalyvavo autorė, Ernestas Parulskis, dr. Skaidrė Urbonienė, dr. Arūnas Gelūnas. 

Knygoje atskleidžiamas Vinco Svirskio kūrybos fenomenas ir apibendrinamas jo palikimas. Publikuojamas M. Matulytės ir S. Urbonienės sudarytas jo kryžių ir koplytstulpių sąvadas, kurį papildo meistro darbų topografija ir iki šių dienų išsaugoto paveldo registras. Surinktos Adomo Varno ir Balio Buračo tarpukariu darytos liaudies menininko kryžių ir koplytstulpių fotografijos, kuriose sakraliniai objektai užfiksuoti autentiškoje aplinkoje: laukuose, prie vieškelių, sodybose, kapinėse. Vaizduose ne tik matyti religinė meno skulptūra, bet ir atsispindi drožinėti mėgusio piemenėlio, išaugusio į pašauktą menininką, pasaulis, perteikiama jo gyvenimiška ir kūrybinė aplinka. 2008 m. kryždirbystė, kurios tradicijai atstovauja ir V. Svirskio kūryba, buvo įtraukta į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

„Vinco Svirskio mediniai stebuklai“ knygoje panaudoti mūsų etnografės Reginos Lukminienės autentiški Kėdainių krašto žmonių prisiminimai apie V. Svirskį bei šventes prie kryžių. 

Kol kas šio leidinio išleistas labai mažas tiražas ir jis buvo visas išparduotas. Lauksime  vėl išleistų knygų ir pristatymo Kėdainiuose!

Jaukiai ir įdomiai pristatyta prof. dr. Vaidos Kamuntavičienės monografija „Krakių kotryniečių vienuolynas: nuo dievotų bendruomenės iki Lietuvos kotryniečių provincijos“. Tai Vytauto Didžiojo universiteto leidinys. Dalyvavo pristatyme, be autorės, Ilona Strumickienė, Regina Jakubėnas, Regina Laukaitytė, būrelis krakiškių ir kiti Knygų mugės lankytojai.

XVI a. pabaigoje Braunsberge Reginos Protmann iniciatyva gimusios Šv. Kotrynos Aleksandrietės kongregacijos charizma – šalia kontempliatyvaus gyvenimo numatyta aktyvi karitatyvinė ir šviečiamoji veikla. Žemaičių vyskupų iniciatyva prie Krakių parapinės bažnyčios gyvavusi pamaldžių bajoraičių – dievotų bendruomenė buvo transformuota į kotryniečių vienuolyną. Monografijoje pristatoma ir šiandien Lietuvoje veikiančios šios kotryniečių bendruomenės istorija nuo 1645 m. iki 1988 m., parodoma, kaip kotrynietiškasis dvasingumas ir veiklos būdai skleidžiasi skirtingose kultūrinėse, socialinėse, politinėse aplinkose. Prieduose pateikiamos 278 kotryniečių biogramos, originalo (lenkų) kalba publikuojama 1673 m. Krakių kotryniečių regula.

Beje, po knygos pristatymo A. Pečiulytė susitarė su knygos rengėjais dėl jos pristatymo Kėdainiuose jau pavasarį. Lauksime!

Dviejų kraštiečių kūrybos knygos: eilėraščiai ir romanas

Penktadienį buvo pristatyta kraštiečio Valdo Daškevičiaus eilėraščių knyga „Budėtojas“. Dalyvavo Regimantas Tamošaitis, Ilona Papečkytė, Vilius Gužauskis. Tai leidyklos „Homo liber“ knyga. Šeštadienį pristatyta kraštietės Undinės Radzevičiūtės knyga – romanas „Grožio ir blogio biblioteka“. Pristatyme, be autorės, dalyvavo Saulius Repečka, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vadovas.

Griežtai draudžiama Kėdainietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Kėdainietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Kėdainietis.lt nuorodą.