Draugei iš vyro smurto ištr?kti pad?jusi R. Šakalyt?-Jakovleva: Ji d?l man?s b?t? padariusi t? pat?

„Man draug?s istorija yra savotiškas stebuklas“, – sako žurnalist? Renata Šakalyt?-Jakovleva. Šiame interviu ji pirm? kart? pasakoja, kaip pad?jo draugei palikti smurtaujant? vyr? ir susikurti gyvenim? iš naujo. J? istorija parodo, koks svarbus yra moter? savitarpio palaikymas smurtin?se situacijose. „Kalbu, nes noriu, kad toki? istorij? b?t? kuo mažiau“, – sako TV3 televizijos laid? ved?ja. „Turime auginti vaikus taip, kad smurto nebetoleruotume.“

Teksto autorius – Karolis Vyšniauskas

Siekiant užtikrinti draug?s saugum?, jos vardas ir kiti j? identifikuoti galintys požymiai nebus atskleisti. 

– Kokia buvo j?s? su drauge istorija?

– Esame artimos, ilgai paž?stame viena kit?. Draug?s santykius su dabar jau buvusiu vyru irgi žinojau gerai. Pama?iau, kaip ji prad?jo keistis. Draug? yra išsilavinusi, prestižin? darb? dirbanti moteris. Bet jos savivert? buvo visiškai sumenkusi. Ji prad?jo save laikyti nevyk?le, vis aukštinti mane – sakydavo: „Renata, taip tavim žaviuosi, tu viskuo domiesi, tiek daug žinai, o aš – nieko“, – nors tai buvo netiesa. Ji prad?jo save vadinti bloga mama, v?liau – ir bloga žmona. Draugei prad?jo nesisekti darbe, ji prad?jo bijoti išš?ki?, poky?i?. Klausiau, kur problema. Tada dar nesupratau, kad tai buvo susij? su vyru. Galvodavau, gal tai kokios nors kitos baim?s. Galb?t darbe kažkas kažk? pasak?. Jie pykdavosi su vyru ir anks?iau, bet iš pradži? nesujungiau, kad vyras ir yra pagrindin? priežastis.

Vien? žiemos dien? draug? atvažiavo pas mane. Buvau namuose, ji atsis?do ant sofos ir prad?jo verkti: „Viskas, dabar yra ta riba, kai nebežinau, k? daryti. Nebežinau, kaip gyventi toliau. Jo r?kimas ant man?s, jo žeminimas, jo priekab?s yra nebepakeliamos.“ Draugei buvo ypa? skaudu, kad vyras tai dar? prie j? vaik?. „Jis mane j? akyse vadina bloga mama, sako, kad nesusitvarkau, kad blogai aukl?ju vaikus.“ Draug? prad?jo matyti, jog vaikai visk? jau?ia, jie prad?jo neramiai miegoti. Pasakiau, kad ji yra nuostabi mama ir nuostabus žmogus. „Aš tave labai gerai paž?stu“, – sakiau jai. „Ma?iau kaip tobul?jai, ma?iau, kaip auginai vaikus. Viskas, k? apie tave sako jis, n?ra tiesa.“

Nuo to momento prad?jome bendrauti artimiau nei bet kada anks?iau. Nuolat kalb?jome telefonu, internetu, klausdavau, kaip ji jau?iasi. Sakiau, kad kai tik j? v?l prad?s žeminti, kai v?l nežinos, k? daryti, skambint? ar rašyt? man, nesvarbu kiek valand?, ar naktis, ar rytas. „Visiškai nesvarbu, k? tuo metu darysiu“, – paaiškinau. „B?siu pasiruošusi pad?ti. Jeigu reik?s, visk? mesiu ir atvažiuosiu.“

Tai jai buvo labai svarbu. Ji prad?jo man sakyti visk?, nieko nesl?pdama. Pradžioje ji atsiprašin?davo, sakydavo, kad nenori man?s užversti savo problemomis, kad aš pati turiu šeim?, turiu ja r?pintis. Sakiau, kad dabar mano problemos n?ra svarbiausios. Man r?pi, kad ji b?t? laiminga. Jos problemos yra mano problemos. D?l to ir esame draug?s. Žinojau, kad ji daryt? t? pat?, jeigu b?t? mano vietoje. Nor?jom kartu suprasti ir jos vyro elges?. Bet visada jai primindavau, kad tai, k? jis daro, n?ra normalu.

– Labai svarbu, kad nors šiuo atveju fizinio smurto nebuvo, buvo smurtaujama psichologiškai. Kod?l šios smurto formos nereik?t? ignoruoti?

– Tai, kas vyko j? namuose, buvo smurtas. Tik mes nesame ?prat? to vadinti smurtu. Ji pati to irgi iš pradži? nesuprato kaip smurto. Riba tarp reali? sm?gi? ir psichologinio smurto yra labai slidi. Jis buvo j? papurt?s, su?m?s už pe?i?, uždar?s ? kit? patalp?, kad „nusiramint?“. Sakiau jai, kad ilgainiui tai gali virsti ? fizin? smurt?. Bet tai nereiškia, kad kol nevirto, tai yra mažiau skausminga, žalinga ar mažiau pavojinga.

– Kokius ?rankius tu, kaip draug?, turi tokioje situacijoje?

– Visada j? išklausydavau ir palaikydavau, bet jai pasakiau, kad nesu specialist?. D?l to kart? paklausiau jos, gal nor?t? išbandyti psichologo pagalb?. Ne visk? galiu suvokti ir d?l to galiu neteisingai patarti. Jau?iau, kad draugei reikia specialisto patarimo, kad susigr?žint? savivert?. Jai iš po koj? buvo išmuštas pamatas, j? reik?jo susigr?žinti. Taip pat sakiau, kad galb?t jiems, kaip žmonai ir vyrui, reikia bendros psichologin?s pagalbos. Tik reik?t?, kad d?l to sutart? abu. Maniau, kad galima kažk? pakeisti. Juk jeigu abu žmon?s nuoširdžiai stengiasi, n?ra nieko neišgelb?jamo.

Daviau jai psichologo kontaktus. Pati niekada nesl?piau, kad lankausi pas psicholog?. Manau, tai jai padar? teigiam? ?tak? svarstant, ar pabandyti pa?iai. Savo pavyzdžiu parodžiau, kokias problemas pavyko išspr?sti, sakiau, kad esu laiminga. Vis atsargiai užsimindavau: „Ar jau paskambinai?“ Nespaudžiau jos, bet rodydavau, kad man r?pi. Ne iš karto, bet ji jam paskambino. Draug? prad?jo lankytis grupin?je terapijoje. Vyras, deja ne. Jis atsisak? psichologin?s pagalbos.

Palaik?me ryš? ir jai prad?jus eiti pas psicholog?. Vis nusi?sdavau jai ?vairios informacijos. Yra internetin? svetain?, kurioje gali užpildyti anket? ir išsiaiškinti, ar patiri psichologin? smurt?, ar tavo santykiai su antr?ja puse jau pasiek? smurto lyg?.

B?davo l?žio moment?, kai atrodydavo, kad j? su vyru santykiai pager?ja. Bet ilgainiui v?l viskas gr?ždavo ? t? pat?. Labai džiaugiuosi, kad ji nusprend? man atsiverti. Ji tur?jo dar vien? bes?lygiškai palaikant? artim? žmog? - tet?. Jos palaikymas buvo svarbus ir d?l to, kad teta buvo vyresn?s kartos moteris. Manau, kad mes abi draugei dav?me taip reikaling? šilum?. Nes buvo daug moment?,  kai ji emociškai buvo labai sušalus.

– Kiek laiko t?s?si draug?s kova?

– Nuo tada, kai ji prad?jo kovoti už save, pra?jo apie du metus. Reik?jo pereiti daug sunki? etap?. Kai ji prad?jo psichoterapij?, turb?t nesitik?jo, kad viskas nuves iki skyryb?. Ji vyl?si, kad vyras atsimerks, prad?s bandyti keistis. Bet jis nedar? nieko, smurtas nesiliov?. Galiausiai ji jo papraš? išsikraustyti. Jis sutiko. Jie gyveno atskirai, mes su drauge tik?jom?s, kad per laik? jis supras, k? praranda: žmon?, namus, vaikus. Bet ne?vyko nieko. Jis nesisteng?, kad santykiai t?st?si.

Draug? tada apsisprend?, kad nemato prasm?s santuok? t?sti. „Aš viena nepaj?gi myl?ti ir kurti už mus abu“, – sak? ji. Ji pri?m? sprendim? skirtis. Tada prasid?jo aršus vyro puolimas – jis grasino, kad stengsis, jog ji netekt? vaik?, sugadins jos profesinius planus. Ji tur?jo darbo pasi?lym?, o jis šantažavo, kad neleis tam ?vykti.

Vis? t? laik? buvau šalia. Suradome labai ger? advokat?. Viskas baig?si skyrybomis, vaikai liko su mama, nors matosi ir su t?vu, ji turi jam juos nuvežti, nuolat susitikti. Bet šiandien ji yra rami. Ji turi nauj? darb?, kolegos j? labai vertina, jos pasitik?jimas yra visai kito lygio nei buvo tada, kai prad?jome kalb?tis. Ji laiminga, kad vaikai nebegirdi to, k? gird?davo anks?iau. Ji jau?ia pilnatv?, kad išsivadavo iš užburto smurto rato ir iš t? santyki? ištrauk? vaikus.

– Davei daug pavyzdži?, kaip galima pad?ti draugei, patekusiai ? smurtinius santykius. O ko reik?t? nedaryti, norint nepakenkti?

– Dažnai iš didelio noro pad?ti mes pradedame spausti draug?, pradedame j? kaltinti. Tai yra visiškai nereikalinga, nes jie dažniausiai patys visk? supranta, tik galb?t neturi valios, neturi j?g? imtis iniciatyvos. Jeigu b??iau prad?jusi draugei sakyti, kad „na argi nematei, kad taip ir bus, kad jis toks yra?“, ji man niekada neb?t? atsiv?rusi.

– Kaip jautiesi tu, matydama, kad draug? prad?jo nauj? gyvenim??

– Man pa?iai dabar irgi daug ramiau. Bet turb?t niekada nebus iki galo ramu. Kai myli žmog?, nat?raliai d?l jo jaudiniesi. Visgi, man gera matyti j? nuoširdžiai besijuokian?i? ir atvir? naujoms patirtims.

– Esi viešai kalb?jusi apie savo pa?ios vaikyst?je patirt? pat?vio smurt?. Kaip tai paveik? tavo apsisprendim? pad?ti smurt? patirian?iai draugei?

– Mano pa?ios patirtis turb?t suveikia kaip empatijos kompasas. Žinau, kaip yra šlykštu nesulaukti pagalbos, kai jos reikia. Tada jautiesi bej?gis. Ypa?, kai esi vaikas. Tai, kad išgyvenau šias b?senas, mane skatina pad?ti kitiems žmon?ms ?vairiais klausimais. Bet turb?t b??iau lygiai taip pat pasielgusi, jeigu ir neb??iau viso to pra?jusi. Nes tai, k? gird?jau iš draug?s, buvo nesuderinama su žmogiškumu. Negal??iau matyti ken?ian?io brangaus žmogaus ir niekaip nereaguoti, ypa? kai tas žmogus man atsiveria ir prašosi pagalbos. Nebuvo taip, kad ji prašyt?si pagalbos tiesiogiai. Bet aš tai pri?miau kaip signal?. Kartais sk?stan?iajam reikia pasakyti, kad jis sk?sta.

– Kaip keisti poži?r?, kad smurtas yra ne privatus šeimos, o m?s? vis? reikalas?

– Keisti poži?rius yra nelengva, bet ?manoma. Yra tam tikros tradicijos, taisykl?s, kuri? mes, kaip visuomen?, tarsi negalime nepaisyti. Kažkuriuo momentu susik?r? mitas, kad tai, kas vyksta šeimoje, už dur?, yra tik tos šeimos reikalas. Jis tapo visiems priimtinas. Bet tok? poži?r? kažkas tur?jo sugalvoti. Jis išplito d?l daugyb?s priežas?i? – patriarchalin?s visuomen?s, moter? teisi? nebuvimo.

Bet poži?ris kei?iasi. Mes vis dažniau akcentuojame, kad kai pažeidin?jamos moter? ar vaik? teis?s, tai neb?ra tik tos šeimos reikalas. Mes turime pakeisti poži?r? ? smurt?, apie j? kalb?ti vis garsiau. Jeigu tai darysime, sukursime nauj? tradicij? – toki?, kurioje smurtas netoleruojamas. Kol kas tai yra pavieniai š?ksniai, bet labai svarbu, k? perduodame ateinan?ioms kartoms. Jeigu vaikams skiepysime, kad n?ra normalu smurtauti ir n?ra normalu negird?ti, kai vyksta smurtas, tai manau, kad jau kita karta ? smurt? nebeži?r?s kaip ? savaime suprantam? dalyk?.

Jie ? daugel? dalyk? jau ži?ri kitaip. Jie nešiukšlina, nesispjaudo, nes tai tiesiog nepriimtina. Tad ir t??iui mušti mam? yra nepriimtina. Vadinti mam? visokiais žodžiais, žeminti j?, irgi n?ra priimtina. Ir žinot, kas keis?iausia, kad vaikai tai jau?ia be joki? taisykli?, ?statym?, postulat?. Jie t? jau?ia organiškai ir nat?raliai. Bet sud?tingiausias klausimas – kod?l v?liau j? kompasas išsikreipia. Kaip atsitinka, kad smurtas tampa ne stebinan?iu dalyku, o kasdienybe?

Labai paprasta užsitraukti užuolaidas, užsikišti ausis, uždaryti akut? duryse ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Bet mes niekada negalime žinoti, kada mums patiems prireiks pagalbos. Kartais lenkiu m?styti ir egoistiškai: visada pagalvok, kaip nor?tum, jog sureaguot? ? smurt? prieš tave. Toks m?stymas padeda, jeigu tau sunku ?sijausti ? kito žmogaus b?sen?. Jeigu tavo empatijos mechanizmas užstrig?s, tai bent apie save galvok: kokios pagalbos smurto atveju tau reik?t?? Tai pabandyk suteikti tam, kurios jam reikia dabar. Tikiu, kad darydamas gera kitam, ir pats sulauksi gero. 

Poky?iai vyksta žingsnis po žingsnio. Kartais jie pagreit?ja po tragedij?. Atrodo, kad visuomenei reikia ir baisi? sukre?ian?i? moment?, kad normos išsijudint?. Visas dumblas tada ir pasimato, nors prieš tai atrod? gražu ir p?kuota.

– Ši istorija mane išmok? klausytis geriau, negu tai dariau iki tol. Maniau, kad esu gera klausytoja. Bet iš tikr?j? buvau geresn? pasakotoja. Anks?iau tur?jau daug k? papasakoti apie save, nes tur?jau daug neišsakyt? išgyvenim?, kuriuos reik?jo paleisti. Dabar jau?iuosi, kad pasiekiau t? etap?, kai man gera klausytis kit?, moku tai daryti.

Labai džiaugiuosi, kad draug?s atveju sustojau ir išklausiau. Nes labai dažnai b?davau ta, kuri daugiau pasakoja. Apskritai esu emocionalesn?. Bet tuo metu, kalb?damasi su drauge, sustabdžiau save ir pasakiau: „Ne, Renata. ?ia ne apie tave. Šit? dain? leisk dainuoti jai.“ Ir aš tiesiog išlaukiau. Stengiausi draug? išgirsti, ne tik jos klausyti. Tai yra labai svarbu. Mes labai dažnai klausom, bet negirdim arba ži?rim, bet nepamatom.

Ši istorija man parod?, kad tikra, nuoširdi draugyst?, gali daryti stebuklus, kad ir kaip banaliai tai skamb?t?. Man draug?s istorija yra savotiškas stebuklas. Ir paskutinis dalykas – dar kart? supratau, kad moterys gali tiek daug pakelti ir nepal?žti. Jos yra be galo stiprios.

??Teksto parengimas iš dalies finansuojamas Europos S?jungos Teisi?, lygyb?s ir pilietiškumo programos l?šomis. 

Griežtai draudžiama Kėdainietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Kėdainietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Kėdainietis.lt nuorodą.