Paprasti, šilti, nuoširdūs žmonės. Tokią nuomonę apie Lietuvos televizijos laidos ,,Bėdų turgus“ kūrėjus susidarė Gudžiūnų seniūnijos Alksnėnų kaimo gyventoja Ilona Narbutienė. Geru žodžiu moteris mini ir jos ,,bėdos pirkėjus“, bet artimesnė pažintis su vienais iš jų dar laukia po Naujųjų metų.

Laiške išdėstyti vargai

Į populiarią laidą ,,Bėdų turgus“ alksnėniškiai Ilona ir Artūras Narbutai kreipėsi ne patys. Apie jų vargus laidos kūrėjams elektroniniu paštu parašė kaunietė Jolanta Rickevičienė, Ilonos Narbutienės pusseserė.

Ji nepagražindama nupasakojo, kaip keturių vaikų šeima vargsta dėl jauniausios dukters ligos, kaip motinai teko atsisakyti darbo, nes reikėjo nuolat prižiūrėti jaunėlę, kaip darbo neteko tėvas ir kokių jis irgi turi sveikatos problemų, kaip šeima sunkiai verčiasi ir kaip abu tėvai stengiasi nepalūžti, bet jiems neapsakomai reikalinga pagalba.

Nuo to laiko, kai pusseserė pranešė išsiuntusi laišką, praėjo daugiau kaip pusmetis, ir Narbutai jau visiškai nesitikėjo, kad į jų bėdą atkreips dėmesį laidos kūrėjai, bet vieną dieną jie sulaukė telefono skambučio iš Vilniaus. Skambino viena iš laidos redaktorių – Raimonda Varaškaitė.

Tarsi seni pažįstami

Po kiek laiko į atokius Alksnėnus minėtoji redaktorė atvyko su operatoriumi. Dabar jau apie savo bėdas teko pasakoti ir prieš filmavimo kamerą, ir be jos.

,,Kai redaktorė su savo kolegomis atvažiavo į mūsų namus ir pradėjome bendrauti, pasijutau tarsi bendraučiau su seniai pažįstamais žmonėmis. Nesitikėjau tokio paprastumo ir nuoširdumo. Manau, kad tokios laidos redakcijoje tik tokių žmonių ir reikia“, – sako I. Narbutienė.

Tarsi seniems pažįstamiems ji išpasakojo, kaip jos dukra kūdikystėje persirgo sunkia liga – meningoencefalitu, kurio pasekmės pasireiškė po ketverių metų. Mergaitę pradėjo kamuoti vis sunkėjantys epilepsijos priepuoliai, kurių nenujausdama ji krisdavo kur stovinti ir dažnai susižalodavo.

,,Mes būdavom vis Kaune ir Kaune. Tai prakirstą lūpą susiūti, tai didžiulę hematomą ant kaktos išsiurbti“... – I. Narbutienė pasidalino išgyvenimais ir su ,,Rinkos aikšte“.

Po senelio mirties

Moteris pasiguodė, kad ligotos mergaitės priežiūra ypač pasunkėjo, kai mirė anūkę atidžiai prižiūrėjęs ir nuo susižalojimų saugojęs senelis, Artūro Narbuto tėvas.

,,Jis ją labai mylėjo ir labai ja rūpinosi. Kai jam pačiam pasidarė labai blogai, vežamas į ligoninę buvo susirūpinęs ne dėl savo sveikatos, o dėl Inetos“, – jaudinančio atsidavimo akimirkas prisimena I. Narbutienė.

Po uošvio mirties moteriai teko atsisakyti darbo žemės ūkio bendrovėje, nes negalėjo atsitraukti nuo dukters. Saugodama nuo dažnų, netikėtų ir žalojančių kritimų žemėn, motina stengėsi neišleisti dukters iš rankų. Ar lengva nešioti šešerių-septynerių metų vaiką, įsivaizduoti nesunku.

Naujas gydymo metodas

Pastaruoju metu į Narbutų šeimą atėjo permainos. Prieš keletą mėnesių Kauno klinikose Inetai pradėtas taikyti naujas gydymo metodas, ir liga palengvėjo.

I. Narbutienė sako, kad iš dešimties vaikų, kuriems tai taikoma, tik jų dukrai pagerėjo taip pastebimai, kad jau atsirado galimybė mokytis Kėdainiuose, Specialiojoje mokykloje. Tėvai ir vyresni vaikai pastebi, kaip mokymasis keičia jaunėlę, praturtina jos žodyną, plečia akiratį.

,,Bet Kaune mes turime vis pasirodyti. Mus nuveža tai kaimynas, tai pusseserė, tai dar kas nors. Paprašai – ir visi padeda, niekas neatsisako, tačiau samdyti mašiną vis dėlto nemažai kainuoja. Jei vairuotum pats, būtų pigiau“, – įsitikinusi moteris.

Vairuoti – tik svajonėse

I. Narbutienė sako, kad Kauno rajone gyvenanti jos motina ne kartą buvo užsiminusi, kad galėtų atiduoti savo automobilį ,,Renault Espace“, bet vairuotojo pažymėjimo neturinti moteris tik pasvajodavo apie tokią galimybę ir nustumdavo mintis į šalį, nes žinojo, kad jos bergždžios.

,,Būdavo kitų, kur kas svarbesnių dalykų, kuriems išlaidos tiesiog neišvengiamos. Žinojau, kad vairavimo kursams pinigų neužteks. Juk abu su vyru esame bedarbiai, laukiame persikvalifkavimo kursų. Nors abu darbo nebijome, bet susitaupyti tikrai nėra iš ko. Tuo labiau, kad vyras tapęs neįgaliu.“, – ne verkšlena, bet ramiai pasakoja keturių vaikų motina.

Žinią, kad ji galės nemokamai lankyti vairavimo kursus, moteris vadina tarsi perkūnu iš giedro dangaus – tokia ji netikėta ir persmelkianti, aišku, gerąja prasme.

Sutiko padovanoti kursus

Kai ,,Bėdų turgaus“ redaktorė, atvykusi į Alksnėnus, bandė išsiaiškinti, kokie šeimos būtiniausi poreikiai ir kuo būtų galima jai padėti, pokalbyje dalyvavo ir J. Rickevičienė. Kauniškė juokavo, kad, užkaitusi šitą košę, negali palikti pusseserės vienos situacijoje, kuri ją gerokai trikdo.

Taigi besišnekėdamos abi viešnios stabtelėjo prie minties, kad gerai būtų Ilonai išmokti vairuoti ir taip palengvinti dalį šeimos rūpesčių. Taip žurnalistės užrašuose atsirado įrašas, kuris atvedė ją iki Kėdainiuose veikiančio Saugaus eismo centro.

,,Mūsų centras sutiko padovanoti moteriai B kategorijios vairavimo kursus. Iki šiol mums neteko dalyvauti tokioje labdaringoje veikloje. Tai – pirmas ir gana jaudinantis kartas“, – sako centro referentė Irina Staskevičienė, dalyvavusi laidos ,,Bėdų turgus“ filmavime.

Gestas – ne reklamai

Tuo metu, kai Saugaus eismo centras nusprendė suteikti I. Narbutienei paramą, grupė būsimųjų vairuotojų mėgėjų jau mokėsi, lankė paskaitas, tad alksnėniškei pasiūlyta pradėti lankyti kursus sausį, su nauja grupe.

Mokymasis turėtų užtrukti apie septynias savaites, per kurias išklausomas 60 valandų teorijos kursas ir 20 valandų mokomasi praktikos.

Kitiems mokiniams tai kainuos 1,2 tūkst. litų. Tiesa, į šią sumą neįeina išlaidos sveikatos pažymai, pirmosios pagalbos suteikimo pažymėjimui, egzaminams, tad tuos mokesčius Ilonai Narbutienei teks susimokėti pačiai.

Paklausta, ar dalyvavimas populiarioje televizijos laidoje jos įstaigai – gera reklama, I. Staskevičienė ,,Rinkos aikštei“ atsakė:

,,Populiarumo nesiekiame. Džiaugiamės, kad galėjome padėti šeimai ir nors taip palengvinti jos dabartinę situaciją“.

Matys šį sekmadienį

,,Bėdų turgaus“ laida, kurioje ,,parduota“ alksnėniškių Narbutų bėda, bus rodoma šį sekmadienį.

Ir I. Narbutienės, ir I. Staskevičienės įspūdžiai iš laidos filmavimo panašūs. Abi moterys pabrėžia, kad jos pirmą kartą tokiu būdu susidūrė su televizija ir kad prieš filmuojant labai jaudinosi.

Joms buvo neįprasta ir būti grimuojamoms – prieš laidą buvo palydėtos į grimo kambarėlį, kuriame buvo nugrimuoti veidai, kad filmuojant neblizgėtų ryškioje studijos apšvietimo lempų šviesoje.

Beje, laidos redakcijos prašymu, abu sutuoktinius, jų motinas ir aštuonmetį sūnų Tomą į Vilnių nuvežė ir atgal Gudžiūnų seniūnijos transportu parvežė seniūno pavaduotojas Vidmantas Cechanavičius. Pagrindinė laidos herojė, septynmetė Ineta, dėl suprantamų priežasčių buvo palikta namuose.

Pažinčiai nebuvo progos

I. Staskevičienė prisipažįsta, kad ji nėra ,,Bėdų turgaus“ žiūrovė, bet apie laidą buvo nemažai girdėjusi, tad nuovoką apie ją turėjo.

Kėdainietė taip pat žinojo, kad susidurs su televizijos žvaigžde Edita Mildažyte, tačiau visą laiką teko bendrauti su labai draugiškomis redaktorėmis, o tiesioginio kontakto su laidos vedėja nebuvo – ji tik mielai sutiko po filmavimo nusifotografuoti.

Nei prieš laidą, nei po laidos I. Staskevičienei nebuvo progos ir susipažinti su paremta šeima. Ji tik mano, kad į tokią laidą kreipiasi stiprūs ir drąsūs žmonės, nebijantys kalbėti apie savo situaciją ir pasiryžę iš jos išsikapstyti. Sausį, kai prasidės nauji kursai, galės įsitikinti, ar neklydo.

Į klausimą, ar centras atsilieptų į prašymą paremti ne savo rajono žmones, referentė atsakė, kad nėra skirtumo, kur gyvenantį žmogų paremsi, tačiau pačiam paremtajam būtų sudėtinga iš toli važinėti mokytis Kėdainiuose.

Skalbyklė jau atvežta

Gana didelis atstumas ir nuo Kėdainių iki Alksnėnų, tačiau I. Narbutienė pasiryžusi įveikti tokius sunkumus. Tuo labiau, kad nuo šiol vienu jos rūpesčiu jau sumažėjo.

,,Kėdainiuose elektrine buities technika prekiaujanti parduotuvė ,,Techasas“ pirmadienį mums atvežė didelę automatinę skalbyklę. ,,Techaso“ atstovas irgi buvo laidoje ir ,,nupirko“ šitą mūsų bėdą“, – sako dėkinga moteris ir džiaugiasi, kad žodis jau ištęsėtas, nors laida dar nė neparodyta.

Narbutų vaikams skalbyklė, aišku, nelabai rūpi. Dvylikos metų dukra ir vienuolikos bei aštuonerių metų sūnūs svajoja apie kompiuterį. Tėvai patyliukais pamąsto: ach, jeigu taip atsirastų žmogus, galintis padovanoti dar veikiantį kompiuterį, kokia vaikams būtų laimė...

Jovita Žebrauskaitė