Vyriausybės su socialiniais partneriais suderėti Darbo kodeksą (DK) liberalizuojantys pakeitimai iš principo sugriauna visą darbuotojų apsaugą. Kita vertus, valdžios veiksmai yra teigiamas žingsnis einant prie šiuolaikinei, o ne tarybinei rinkai pritaikyto kodekso, teigia teisės specialistai.

Primename, kad Seimas ruošiasi palengvinti griežtą lietuviškąjį DK: atsisakyti draudimo dirbti viršvalandinius darbus, leisti plačiau taikyti suminę darbo laiko apskaitą, nustatyti darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia, įteisinti dvejus metus galiosiančią galimybę sudaryti terminuotas darbo sutartis naujai įsteigtose darbo vietose.

Darbuotojas gali būti atleistas dėl akių spalvos

Pasak Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docento Tomo Davulio, labiausiai komplikuotas yra numatomas pakeitimas atleisti darbuotoją darbdavio valia – ši nuostata esą sugriauna visą kodeksu numatomą darbuotojų apsaugą.

„Mano manymu, šitas straipsnis darbuotojų apsaugą daro labai silpną. Pagal jį galima be jokio pagrindo, neturint ekonominės priežasties ar gamybinio būtinumo, atleisti bet kurį darbuotoją iš darbo be įspėjimo, dar išmokant dvigubą kompensaciją. Taip automatiškai legitimizuojamas atleidimas iš darbo be galimybės ginčyti. Tai yra galimybė atleisti dėl nesvarbių arba nesuprantamų priežasčių, ir tai sugriauna visą kodeksą“, – teigė mokslininkas.

Anot jo, apskritai šie pakeitimai numato pusiausvyrą tarp darbdavių ir darbuotojų, bet būtent darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia straipsnis yra pavojingiausias. „Jeigu neturime apsaugos nuo atleidimo iš darbo, tuomet darbo teisė apskritai nebereikalinga“, – teigė T. Davulis.

Kodekso principai užsiliko nuo bolševikinės revoliucijos

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės fakulteto Darbo teisės ir socialinės saugos katedros vedėjas Justinas Usonis atkreipė dėmesį, kad lietuviškas DK praktiškai nepakito nuo sovietinių laikų. „Net 1922 metų Rusijos kodeksas, kurį pasiskolinau iš profesorės, puikiausiai tinka dabartinei Lietuvai. DK yra pritaikytas tūkstantinėms minioms, fabrikams, didžiulėms darbo mašinoms. Tarybiniais laikais iš principo buvo tik vienas didžiulis darbdavys – valstybė. Darbo teisė buvo gerai išvystyta, darbuotojui buvo sudarytos puikios sąlygos ir jis buvo saugomas, tačiau ar šiandien, pasikeitus rinkos sąlygoms, privatus darbdavys sugeba pakelti šias garantijas?“ – kalbėjo jis.

Tuomet lieka vienintelė išeitis – paprasčiausiai nesilaikyti DK. Kad to nebūtų, J. Usonis užsimena apie šoko terapiją. „Tarkime, Seimas nukerpa trečdalį garantijų darbuotojams. Ten, kur bus labai blogai, darbuotojai pradės patys ginti savo interesus. Lietuvoje įsikūrusiame restorane „McDonald‘s“ buvo įvykęs klasikinis XIX amžiaus modelis, kai darbuotojai, susėdę prie stalo, pareiškė, kad jie tokiomis sąlygomis dirbti nebegali. Tuomet susikūrė profesinė sąjunga ir jie po truputį susitarė dėl sąlygų“, – priminė J. Usonis.

Kodėl nesusitariama bent dėl litu didesnės minimalios algos?

T. Davulio teigimu, didžiausias dabartinės Lietuvos darbo teisės trūkumas tas, kad šalyje niekas nesudarinėja kolektyvinių sutarčių, o ypač šakinių (sakykime, tam tikros pramonės šakos). „Šiuo metu Lietuvoje vieninteliai žurnalistai turi sudarytą šakinę sutartį. Tegu būna dar bent viena šakinė kolektyvinė sutartis bent su vienu straipsniu, numatančiu, kad, pavyzdžiui, minimali alga sudaro 801 litą – tai yra vos vienu litu didesnė nei Vyriausybės nurodyta. Tai būtų didžiulis žingsnis į susitarimą, kai dabartiniai susitarimai iš esmės nesukuria jokių teisių“, – teigė T. Davulis.

Niekam tokių sutarčių nesudarinėjama, todėl ir reikalingas toks griežtas DK. Tačiau ir čia bėda: jo įgyvendinimo priežiūra yra neveiksminga. „Darbo inspekcijos bausmės nėra atgrasančios. Tik už nelegaliai įdarbintą asmenį galima gauti rimtą 10 tūkst. litų baudą“, – pastebėjo docentas.

Nuo realijų atitrūkusio kodekso pokyčiai yra natūralūs

J. Usonio manymu, artėjant prie šiuolaikinių susitarimų tarp darbuotojų ir darbdavių, dirbančiųjų apsaugos garantijas kažkaip reikia karpyti. „Aš nesiūlau peržengti ribų, bet pačioje Europos Sąjungoje darbo teisė yra gerokai liberalesnė. Pavyzdžiui, būtų galima diferencijuoti darbdavius pagal jų dydį: tarkime, kai kuriose šalyse šeimos įmonėse darbo laikas apskritai neskaičiuojamas. Nuo tarybinio modelio būtų judama prie liberalesnio, kur atsirastų reali galimybė tartis“, – teigė MRU docentas.

Jis pasiūlė įsivaizduoti, kaip pagal dabartinį DK šeima turėti priimti savarankiškai dirbančią auklę. „Todėl ir šnekame apie liberalizavimą, ir jis neturėtų bauginti. Vyriausybės pataisos yra mažytis žingsnelis ta linkme. Šis atsiradęs poreikis kažką keisti yra natūralus“, – aiškino J. Usonis.

Kad ir kaip būtų, tie pokyčiai užtruks. „Vienas profesorius buvo palyginęs, kad, priiminėjant Baudžiamąjį kodeksą, visi balsuoja greitai, nes mano, kad pačiam neteks juo pasinaudoti. Tuo metu priiminėjant DK kiekvienas pagalvoja, kad jis palies jo vaikus, žmoną, draugus ir jį patį. Taigi Baudžiamasis kodeksas – tai tarytum matematika, o DK yra kompromisas“, – sakė J. Usonis.

Marijus Širvinskas